Sveikimo kelionė

9

Antros dienos užduotis pavyko daug geriau nei Erikas ar Abigailė tikėjosi. Moterį tikrai palietė vyro staigmena, dabar aišku kodėl jis taip blaškėsi visą dieną. Sandra trumpam mintimis nuklysta į jaunystės laikus. Prisiminimai iš vestuvių dienos kai pirmą kartą matant mylimiausiems žmonėms ir geriausiems draugams garsiai sakė santuokos įžadus, taip pat dieną kai sužinojo, kad laukiasi pirmagimės ir net nemėginamą slėpti vyro jaudulį, jo ašaras pirmą kartą laikant Abigailę. Abu pradeda pasakoti savo versijas apie pačius svarbiausius įvykius lydimi giesmių ir dainų. Seserys su susidomėjimu klausosi. Supranta kokios lauktos ir mylimos abi buvo. Vyras neslepia vėl užplūdusių stiprių emocijų. Visą vakarą praleidžia dalindamiesi prisiminimais, o merginos neprataria nei žodžio. Abigailė stengiasi paslėpti savo graudulį, bet nepajėgia susivaldyti. Jie taip mylėjo vienas kitas, mylėjo mus. Tai kas nutiko, kad taip atšalo? Kas dėl to kaltas? Ar darbą jie pamilo labiau nei vienas kitą?

Panašu, buvote labai įsimylėję... Kas nutiko dabar? Ar galima būtų tuos laikus sugražinti? - Paklausia Abigailė. Jau seniai šis klausimas jai neduoda ramybės.

Nežinau, Abigaile. Jausmai su laiku išblėsta. Mes mylime vienas kitą bet ta meilė kitokia nei paauglystėje ar jaunystėje. Esame pasišventę ir įsipareigoję vienas kitam. Vien romantikos nebuvimas nereiškia, kad meilės nėra. Tiesiog pavargstame, aistros mažiau, o dar tie rūpesčiai namuose. Daug dėmesio ir darbui skiriame. Bet, turiu pripažinti, šiandien tėtis labai pasistengė. Seniai nebuvo padaręs ko nors panašaus. Taip, kaip buvo jau nebebus. Mūsų meilė niekur nedingo, tik įgavo kitą formą.

Abigailė pastebi, kad mama kiek nurausta ir tai priverčia ją nusišypsoti. Puikiai apsimeta, kad ir pati yra nustebinta ir nieko apie tėčio planą neįtaria. Neprisimena ar kada nors anksčiau per dvi savaites būtų išgyvenusi tiek daug skirtingų emocijų. Didžiąją dalį savo gyvenimo emocijas prislopindavo, dažnai neleisdavo sau verkti, arba slėpdavo ašaras nuo kitų žmonių, nors savigaila apimdavo pakankamai dažnai. Daug kas jos gyvenime pasikeitė. Dar labiau sustiprėja noras penktadienį vėl eiti į susirinkimą. Gal vėl kokių apreiškimų gaus ar įvyks stebuklų asmeniniame gyvenime. Programa veikia, nors kol kas atliko tik pirmą žingsnį. Šito ji paneigti negali. Vis dėl to ne taip ir blogai gyventi su tėvais.

Per pietus Abigailė susitinka su Karioliu degalinėje, kurioje dirba Deimantė papietauti. Deimantei kaip tik pietų pertrauka. Rimtais pietumis to nepavadintum, nes tai viso labo tik kava, bulvytės ir sumuštinis. Nors Abigailė ir mėgsta paišlaidauti, lyg demonstruodama kiek uždirba kartais jai užtenka ir degalinės pietų. Karolis apsižvalgo po degalinę, lyg kažko ieškodamas ar tikrindamas ar ši vieta pasikeitė. Būtent šioje degalinėje susipažino tiek su Deimante, tiek su Abigaile ir greitau tapo visų trijų susitikimo vieta. Vos visiems pavalgius Abigailė paima Karolio rankas ir žiūrėdama jam tiesiai į veidą

- Turiu gerų naujienų. Vakar pakalbėjau su tėčiu ir užsiminiau apie tavo situaciją. Jis sutiktų tave įdarbinti jei jo paprašytum. Taip pat sudarytų tau sąlygas mokytis, kad galėtum perlaikyti dvyliktos klasės egzaminus. Jei rezultatai bus geri - galėsi įstoti nemokamai.

- Tai vis dėl to, aukštasis man pasiekiamas?

- Žinoma. Kai prašai pagalbos ir pats įdedi pastangų viskas išsisprendžia. Nenoriu, kad būtum išnaudojamas už tuos septynis šimtus. Dirbdamas mano tėčio kavinukėje neuždirbsi tūkstančio, bet sąlygos ten kur kas geresnės.

- Bet jei įstosiu susitiksime daug rečiau. Vykčiau į Klaipėdą. Į aukštąją jūreivystės mokyklą. Pameni koks užsidegęs buvau dėl jūros šventės? Kada galėčiau nueiti pas tavo tėtį? - Pasakoja kaip ypatingą naujieną išgirdęs penkiametis.