Complicated (LT)

1.

Rytas.
Lėtai pramerkiau nuo ašarų sulipusias akis. Pažvelgus į žadintuvą supratau, kad jau trečia dienos.
Nieko keisto, nes miegoti nuėjau tik paryčiais... tiksliau, niekaip negalėjau užmigti, mintys vis nesiliovė kalbėti apie tai kas įvyko...
Vis dar negaliu patikėti kad daugiau nebepamatysiu jo, ir jo šypsenos...
daugiau niekada nebegalėsiu pajusti jo šilto apsikabinimo kai pasitikdavau jį grįžtantį vėlai iš darbo...
Jis buvo pats gražiausias tėtis, o jo šypsena pati tyriausia kokią buvau kadanors regėjusi.
Prisiminus tai, mano veidą papuošė šypsena, ir skruostu lėtai nusirito lengva ašara.
Tėtis man visalaik kartodavo, kad turiu mamos šypseną, kuri jį pakerėjo.
Nors jis niekada nesakė kodėl jie elgesi lyg nepažįstami, supratau, kad turėjo nutikti kažkas ko nežinau, dėl ko jie susvetimėjo bet neišsiskyrė.
Jis visą laiką atrodė laimingas, net ir tada kai skruostu riedėdavo ašara.
Mano mintis pertraukė mamos balsas ir beldimas į duris.

-Emilija, jau pabudai?- stojo tyla.-Aš paruošiau pietus, prašau, nusileisk į apačią.
Išgirdau gilų atodūsį ir tolstančius žingsnius.
Nežinau kas ją privertė ateiti iki kambario ir pasakyti kad paruošė pietus?
Anksčiau ji su manimi net nekalbėdavo, o maistą gamindavo tėtis...
Galbūt ji bando keistis?
Galbūt pagaliau suprato kad turi dukrą.
Tikiuosi... man visa laiką trūkdavo mamos...
Nors ir turėjau tėtį, kuriam aš visus šešiolika metų buvau jo mažoji princesė...
Bet staiga išgirdau mamos riksmą.
Su pižama ir telefonu rankose pasileidau bėgti kolidoriumi. Mama nejaugi Tu...