JUODASIS MAGAS

Prologas & 1

PROLOGAS

Damijanas sedėjo ant aptriušusios lovos krašto užmerkęs akis, pajutęs šiltą saulės spindulį liečiantį jo skruostą, prasimerkė.

Sukosi galva, vaizdas liejosi, o skrandžio turinys pradėjo kilti į viršų. Nieko nelaukdamas užsimerkė tikėdamasis, kad nemalonūs pojūčiai tuoj pat pradings. Po akimirkos, lėtai pramerkė akis. Vaizdas dar neryškus, bet galvos svaigimas ir pykinimas praėjęs. Vaikinas apsidairė aplink kambarį, akyse vaizdas dar liejosi, bet už akies kampučio užkliuvo kambaryje stovinti didelė drabužių spinta, kurią jis, su dar nepagerėjusia rega matė kaip didelį medžio gabalą be kontūrų, jos durys pradarytos, o turinys iškritęs ant žemės. Damijanas įsikabino į lovos gale pritvirtiną metalinį rėmą ir po mažu stojosi. Kojos drebėjo, bet svorį atlaikė, atsistoti pavyko. Drebančiomis kojomis priartėjo prie spintos ir įsižiūrėjo į jos išverstą turinį. Drabužiai. Damijano drabužiai: kelnės, lininiai marškiniai, kelios maikutės, kojinės, viskas ką jis turėjo spintoje dabar buvo ant medinių, aptrūnijusių grindų, išskyrus kelis susagstomus marškinius, kurie kabojo spintoje, nepaliesti. Vaikinas susiemė už galvos, bandydamas prisiminti vakarykščius įvykius, bet nesėkmingai. Galvoje tamsu.

Jo akys nukrypo prie durų pastatyto medinio staliuko ant kurio gulėjo nuversta naktinė lempa.

"Kas čia įvyko?" sau po nosimi, vos girdimai sušnabždėjo.

Pastebėjęs, kad akyse matomas vaizdas daug ryškesnis, o kojos nebedreba, pasuko kambario durų link, jas lėtai pradarė, durys garsiai sugirgždėjo, vaikinas įkišo galvą į kitą vedantį kambarį, kuriame buvo virtuvė. Ten taip pat netvarka: šaldytuvas pradarytas, maistas ištrauktas ir pamestas ant balto, plastmasinio, apvalaus stalo, visos virtuvinės spintelių durys taip pat praviros, ant stalviršio po spintelėmis, išmėtyti prieskonių pakeliai, miltai išbyrėję po visą stalviršį ir dar daugiau pakuočių, kurie netvarkingai gulėjo išmėtyti ant stalvišiaus ir grindų.

Damijanas suraukė antakius, drąsiai žengė į virtuvę ir apsidairė: "Kas čia po galais vyksta?" – pagalvojo jis praeidamas virtuvę ir žengdamas kitų durų link. Pridėjęs ausį prie tėvo kambario durų tikėjosi išgirsti garsų knarkimą.

"Galimai vėl būdamas girtas, namus apvertė aukštyn kojomis ieškodamas pinigų susmirdusiam gėralui", pagalvojo, bet už durų tvyrojo tyla.

Tvirtai paėmęs už rankenos, plačiai pravėrė kambario duris. Damijano akys išsipletė, galvos svaigimas sugrįžo kartu su pykinimu, delnu prisidengė burną.

Tėvas gulėjo viduryje kambario ant plikų medinių grindų, kraujo baloje. Veidas neatpažįstamai sumaitotas į raudoną masę, krūtinėje žiojėjo skylė.

Damijanas atitraukė ranką nuo burnos, norėdamas užsidengti nosį, nes kraujo kvapas tapo nebepakeliamas, bet jas atitraukus pastebėjo tamsiai rudais ir raudonais dažais ištepliotas rankas. Savo rankas. Jas ištiesęs apžiūrėjo ir po sekundės suprato. Kraujas. Tamsiai raudonos ir rudos spalvos kraujas buvo apdžiūvęs ir siekė iki pat alkūnių.

Žingsnis atgal, dar vienas ir dar vienas.

Atbulomis, lėtai eidamas bandė suvokti kas vyksta. Tėvas kambaryje guli negyvas, jo rankos kruvinos.

Sustojęs virtuvės viduryje šis apsisuko ir greitu žingsniu patraukė koridoriaus link, jį perėjęs pasuko į dešinę, patraukė už metalinės rankenos ir pakliuvo į vonios kambarį.

Damijanas rankomis įsitvėrė į baltą kriauklę ir užsimerkęs stengėsi prisiminti kas nutiko, ant kaktos sublizgėjo keli prakaito lašiukai, kvėpavimas padažnėjo, ant kaklo išryškėjo venos, iš burnos pasileido gilus šauksmas.

- Velnias! - išrėkdamas trenkė ranka į kriauklės kraštą.

Norėjo susiimti už galvos, bet veidrodyje pamatęs kruvinas rankas, atsuko čiaupą iš kurio pasileido stipri, šilto vandens srovė ir agresyviai pradėjo plautis apdžiūvusį kraują.

Damijanas spėjo nusiplauti rankas ir užsukti vandens čiaupą, kai išgirdo duslų beldimą į medines namo duris. Jo akys išsipletė, baimė persmelkė kūną ir kiekvienas kūno raumuo įsitempė. Lėtais žingsniais priėjo prie durų ir šiek tiek jas pravėręs iškišo galvą.

Juodai apsirengusi žmogysta. Nematytas vyriškas veidas pridengtas didele juoda skrybėle. Vaikinas ruošėsi trenkti durimis, bet nepažįstamasis spėjo įkišti savo juodu ilgaauliu apmautą koją.

- Damijanai, atėjau tau padėti. – iš vyro lūpų pasigirdo storas, gergždžiantis balsas.

1

- Nagi, eime namo. – Damijanas čiupęs tėvo ranką, tempė išėjimo link.

Jis, kaip visada, rado tėvą toje pačioje Varliūkščio smuklėje. Tamsi skylė, kurios kvapas buvo vos ištveriamai kvėpuojamas, persisunkęs alaus, degtinės ir kitų gėralų dvokimu. Šiandien smuklė nebuvo perkmišta, kas buvo gana keista, tad tėvą surasti nebuvo sunku, šis sedėjo prie pat baro laikydamas tamsaus alaus bokalą, kuris buvo pusėtinai nugertas ir ginčijosi su šalia sėdinčiais girtais gėrimo kompanijonais.

- Neliesk manęs, šunsnuki tu! – ištrūkęs iš Damijano tvirtos rankos gniaužtų, parodė piktai pirštu į jį.

Tėvas buvo visiškai girtas, liežuvis vos apsivertė pasakyti vieną sakinį, o akys atrodė uždengtos girta skraiste, beveik stiklinės, su neapykantą stebinčios Damijaną. Vaikinas atsitraukė kelis žingsnius atgal. Jis žinojo, kad girtą tėvą priversti grįžti namo bus sunku, bet pabandyti vertėjo. Nusisukęs nuo žmogaus, kurį jis laikė tėvu, šis patraukė smuklės išėjimo link.

............

Šiandien buvo sunki diena darbe. Uždirbtus pinigus vėliau atims girtuoklis tėvas ir šis ciklas tęsis toliau. Taip visus septynerius metus.

Damijano motina mirė, kai jam buvo trylika. Po jos mirties, tėvas krito į surūgusio gėralo liūną, neteko darbo, pinigai seko, tad trylikamečiui paaugliui teko susirasti darbą, kad ir pavienį, kad ir laikiną, bet iš vieno darbo pinigų nepakako, tad teko ieškoti kelių.

Gavęs kelias sidabrines monetas, grįždavo namo pas girtą tėvą, kuris atimdavo pinigus skirtus maistui. Laikui einant, Damijanas išmoko pinigus slėpti, bet kartais tėvui pasisekdavo ir apvertęs namus aukštyn kojomis, rasdavo pinigų ant kelių bokalų alaus.

Kiekviena diena paaugliui buvo išlikimas, bet jis prisitaikė ir išmoko išgyventi, ne daugiau, ne mažiau.

Grįžęs namo, nusiemė savo storą medvilninį pilką paltą ir pasikabino nedidelėje spintoje, kuri buvo pastatyta netoli laukųjų namo durų. Nusimovė juodus odinius kerzus ir patraukė vonios kambario link.

Nusimovęs žalią, dabar jau nutrintą maikę, juodas linines kelnes, žvelgė į save veidrodyje. Juodi, nuo vėjo sutaršyti plaukai kurie beveik siekė jo tamsias akis, tvirtas ryškus žandikaulis, platūs pečiai.

Atsiprausęs, krito į savo nepatogią lovą ir užmerkė akis.

Pajutęs švelnų prisilietimą, krūptelėjęs atsimerkė.

- Atsiprašau, tikriausiai prižadinau? – švelnus, moteriškas balsas pasiekė Damijano ausis. – Viskas bus gerai, užmerk akis, aš būsiu šalia. - moteris sedėjo ant lovos krašto ir glostė vaikino juodus plaukus.

Rudos, gintarinės šiltos akys žvelgė į jį. Mamos akys. Damijanas užuodė nuo jos šviesių plaukų sklindantį jazminų kvapą, o jos balta šypsena šildė vidų.

Damijanas nusišypsojęs užmerkė akis. Tai sapnas. Kiekvieną naktį ji apsilankydavojo sapnuose, kiekvieną naktį glostydavo jo plaukus. Mama spinduliavo šiluma ir kvepėjo jazminais, kvapas, kuris padėdavo jam užmigti.