Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

24 Skyrius

24 Skyrius

Leila ilgai nedelsė gulėdama ant žemės. Ji iš kart pašoko ir apsidairė. Jiedu stovėjo toje pačioje vietoje iš kur iškeliavo. Saulė buvo nusileidus už horizonto. Viską temdė tamsa. Leila nesijautė patogiai stovėdama tokiu metu vidury gatvės. Kiek vienas šešėlis jai atrodė lyg tūnojanti grėsmė. Ji dairėsi aplinkui lyg tikėdamasi pamatyti vaikiną negalėdama išmesti jo iš galvos. Vaikinas ją žinojo. Jis matė ją prisiminime ir tai Leilą neramino. Leila jo visai nepažinojo. Nežinojo vardo, kur jisai gyvena, kodėl jis ją saugo ar kaip su juo susisiekti. Tai ją labai nervino.
Po kurio laiko Drakas sugriebė Leilos ranką. Jis ją timptelėjo į save ir stipriai apkabino.
- Viskas gerai, - jis sušnabždėjo jai į plaukus.
Leila prisiglaudė prie Drako krūtinės ir bandė atsipalaiduoti. Net girdėdama širdies dūžius ir Drako rankas kurios stipriai ją laikė, negalėjo nusiraminti.
- Tai nebuvo gera mintis, - tarė Leila pakeldama galvą nuo Drako krūtinės.
Drakas nieko nesakė. Jis laikė Leilą taip lyg tai būtų paskutinis jų apsikabinimas.

Vienas kito glėbyje jie stovėjo kelias minutes. Leila ir Drakas turėjo atsiplėšti kai netoliese pasigirdo mašinos signalizavimas. Jie susikibę rankomis nuėjo šalin ir pradėjo eiti link namų. Visą kelią Leila stipriai spaudė Drako ranką ir dairėsi aplinkui. Kvaila mintis. Jau šimtinį kartą ji sau tarė. Leila keikė save dėl to, kad buvo kvaila. Per ją Drakas galėjo susižeisti. Tuo labiau jie nieko ypatingo tenais nerado.
Leila pasijautė jaukiau kai įžengė į namų kiemą. Dabar atrodė, kad jos niekas negalės nuskriaust. Jie kartu praėjo sodelį. Ji pastebėjo, kad Drakas ir šiek tiek buvo atsipalaidavęs. Bet vis vien jo akys bėgiojo po visą kiemą.
Dar nepasiekus durų rankenos jos atsivėrė ir tarpduryje stovėjo susirūpinusi mama.
- Kur jūs buvot? – ji paklausė. Jos balsas nebuvo rūstus ar piktas. Labiau rūpestingas ir susijaudinęs.
- Mama, aš sakiau, kad aprodysiu Drakui aplink. Kas buvo? – Leila paklausė nerūpastingiausiai kaip galėjo.
Mama apsižvalgė aplinkui ir papurtė galvą. Ji pravėrė duris ir įleido juos vidun. Drakas praeidamas pro Leilos mamą pastebėjo kaip ji pažvelgia į megztinį kurį buvo apsivilkęs. Jis nurijo staiga susikaupusias seiles ir kuo greičiau praėjo. Leila taip pat tai pastebėjo ir trumpam nusišypsojo.
- Leila, ar gali trumpam su manim pakalbėt virtuvėje? – jos mama įsmeigė žvilgsnį į Leilą.
Leilos ritmas iš kart pagreitėjo, bet vis vien ji linktelėjo ir nusišypsojo. Drakas supratęs, kad esa nepageidaujamas užlipo viršun į laikiną savo kamabrį.
Leila nusekė mamą į virtuvę. Įžengus į ją ji atsirėmė į sieną ir laukė kol mama prakalbės. Ilgai nereikėjo laukti. Mama atsisėdo į kėdę ir vėl įsmeigė žvilgsnį į Leilą.
- Leila, ar jūs tikrai buvot tik pasivaikščioti?
- Taip, o kas nors negerai? – Leila paklausė apsimesdama durna.
Ji jau žinojo, kad galbūt tėvai girdėjo apie įvykį prie Smirdžių dvaro. Bet nebuvo įsitikinus ar jie žino, kad ten buvo jiedu.
Leilos mama įdėmiai į ją pažiūrėjo ir nusišypsojo.
- Nieko.
Leila viduje atsipalaidavo ir linktelėjo galvą.
- Ar dabar galiu eiti? – ji paklausė ir atsitraukė nuo sienos.
Mama papurtė galvą.
- Kas dar? – Leila jau kiek irzliai paklausė.
- Mes su tavo tėčiu išvažiuojam iki rytojaus pas mano mamą. Tiesiog, kad žinotum.
Leila nusišypsojo ir linktelėjo galvą. Ji puikiai žinojo, kad pas jokią senelę nevažiuoja. Jie išvažiuoja dėl to kas atsitiko ankščiau. Leila dar kartą linktelėjo galvą ir išėjo iš virtuvės ir bėgte užbėgo laiptais į viršų. Eidama mažu kolidoriumi peržvelgė įrėmintas ir pakabintas nuotraukas. Veide atsirado plati šypsena kai pamatė jos ir brolio nuotrauką darytą kai dar jie buvo maži. Nuotraukoje jie buvo apsirengę tėvų apsiaustais ir sukosi aplinkui juokdamiesi. Leila puikiai prisiminė tą dieną. Kitoje nuotraukoje stovėjo tėtis ir mama apsikabinę ir besišypsantys. Kitiems žmonėms nuotrauka atrodė normali ir linksma, bet Leilai ji buvo skaudi. Ji taip pat prisiminė tą dieną puikiai nors ir norėjo neprisiminti.
Viskas atrodė buvo puiku. Visa šeima kas vakarą susėsdavo prie stalo ir veikdavo linksmus dalykus. Jie juokdavosi ir šokdavo. Atrodė, kad buvo tobula šeima. Tą dieną praėjus keliomis valandomis po nuotraukos nufotografavimo viskas pasisuko kita linkme. Leila buvo per maža suprasti kas įvyko. Jie sėdėjo visi prie stalo valgė vakarienę kai staiga tėvai dėl kažko pradėjo ginčytis. Su kiek vienu sakiniu jų balsai kilo. Veidai abiejų buvo rūstūs. Ilgai nereikėjo laukt kai mama įsakė abiems eit į viršų. Leila ir Tomas paklausė ir nuėję į viršų užsidarė kambaryje. Tai buvo pirmas kartas kai tėvai pykosi taip smarkiai. Leila daug neprisiminė tik tai, kad jie rėkė viens ant kito. Toliau girdėjosi garsūs žingsniai į tėvų kambarį. Numetimas sunkaus daikto ant žemė ir cypimas atidarant spintos dureles. Leila buvo stipriai apsikabinus brolį ir į jį verkė nes nežinojo kas vyksta. Po kelių valandų jie išlindo ir nulipo į apačią kur prie stalo ant kurio vis dar buvo maistas - verkė mama. Tėčio nebuvo niekur matyti.
Tą dieną jie taip susipyko, kad tėtis negrįžo du ištisus mėnesius. Su laiku jie abu suprato, kad be viens kito gyventi negali ir viens pas kitą grįžo. Bet tie du mėnesiai jiems buvo sunkiausi gyvenime.
Leila nuleido akis kai nebegalėjo žiūrėti į nuotrauką. Apačioje pasigirdo durų uždarymas ir ji suprato, kad namuose liko tik trys asmenys.
Leila norėjo eiti į kambarį kai užsimanė gerti. Nuo vakarienės ji neturėjo burnoje nė lašo vandens. Nulipus į apačią pagriebė dvi stiklines ir pripildė vandeniu. Leila buvo įsitikinus, kad Drakas taip pat ištroškęs. Ji pradėjo eiti link laiptų kai viršuje išgirdo garsų trenksmą. Greit padėdama stiklines ant spintelės ji užbėgo viršun. Garsas sklido iš svečių kambario ir Leila jaudinosi, kad kas nors nutiko Drakui.
Tik priėjus duris pamatė jas praviras. Iš vidaus sklido balsai. Leila greitai jas atvėrė ir nesitikėjo to pamatyti. Drakas buvo priremtas prie sienos, jam iš nosies bėgo kraujas. Savo lazdelę buvo nutaikęs tiesiai į Tomą. Tomas buvo prirėmęs Draką prie sienos, veidas įtūžęs ir visas raudonas iš pykčio. Jo lazdelė buvo taip pat nutaikytą į Draką. Jiedu abu žiūrėjo į vienas kitą su visa neapykanta. Leila dirstelėjo į Draką ir pastebėjo, kad jo akyse matosi ir baimė. Leila nieko nelaukė ir pribėgo prie jų. Ji uždėjo savo rankas ant Tomo pečių ir bandė jį patraukti.
- Tomai! – ji suriko kai jo negalėjo pajudinti.
Tomas greitai dirstelėjo į Leilą, bet lazdelės nenuleido. Ji neturėjo kitos išeities kaip pati išsitraukt savąją ir įsmeigt į Tomą. Tomas dirstelėjo į ją ir kvailai nusišypsojo. Jis lėtai nuleido savo lazdelę ir tiesiai atsisuko į sesę. Visą tą laiką Drakas stebėjo Leilą.
- Taikaisi į savo brolį? – jis paklausė ir įsikišo lazdelę užantin.
- Tu jį buvai prirėmęs prie sienos, - Leila tarė ir pati nuleido lazdelę.
Tomas linktelėjo galvą ir dar kart nusišypsojo.
- Jis to vertas, - jis tarė ir pradėjo eiti link durų. Jo veide nebesimatė sarkastiškos šypsenėlės. Dabar jis buvo nusivylęs ir supykęs.
- Tomai! – Leila pašaukė, bet jis nesustojo.
Leila norėjo prasmegti žemėje kai išgirdo jo paskutinius žodžius prieš išeinant.
- Nenoriu tavęs akyse matyt, Leila, - jis tarė ir uždarė duris.
Tomas Leilą vardu retai vadydavo. Ji jam visada buvo Lili. Tomas naudodavo jos vardą tik tada kai pats nejautė ką sako arba tada kai jie susipyko. Šį kartą buvo kitaip. Jis išskambėjo šaltai ir abėjingai. Niekada ji taip nebuvo girdėjus ir nenorėjo girdėti. Pati nepajautė kai skruostais pradėjo riedėti ašaros.
Drakas nieko netarė visą laiką. Neitkėtas Tomo užpuolimas jį sukrėtė. Jissėdėjo ramiai kambary, kai durys smarkiai prasivėrė ir į vidų įsiveržė įtūžęs Tomas. Jo rankose buvo suspausta lazdelė, jis tuoj pat ją nutaikė į Draką. Pats Drakas greit suregavo ir atsistojo bei išsitraukė lazdelę. Vietoje to, kad Tomas išleistų kokius nors kerus jis su kitos rankos kumščiu trenkė jam į veidą ir prirėmė prie sienos. Tomas iš kart pradėjo rėkti ant jo, kad atstotų nuo Leilos. Jis norėjo, kad Drakas dingtų iš Leilos gyvenimo. Vienintelis dalykas kuris sulaikė Draką nuo paleidimo kerų į Toma buvo Leila. Jis net negalėjo pagalvot ką pamanytų Leila atėjusi į kambarį ir radusi savo brolį ant grindų be sąmonės. Ir tuo sprendimu jis buvo laimingas nes tuoj pat į kambarį įsiveržė Leila. Dabar jis žiūrėjo į sumišusę ir sugniuždytą Leilą.
Drakas atsitraukė nuo sienos. Užsikišo lazdelę už džinsų ir su rankove nusivalė kraują. Jis priėjo prie Leilos ir apkabino ją pirmą apsukęs. Leila apglėbė jį ir pradėjo verkti. Drakas dažnai ją matydavo sugniuždytą ir sumišusią, bet tokią jis ją matė pirmą kartą. Leila atrodė, kad prarado dalelę savęs. Dalelę kuri sekiojo visad jai iš paskos.
Drakas neužilgo atsitraukė ir suėmė Leilos veidą su rankomis. Jis niekada nebuvo švelnus ar toks kuris mokėtų paguosti. Bet su Leila buvo kitaip. Jis buvo kitoks žmogus ir Drakas tikėjo, kad tai Leila kuri jį gali pakeisti. Jis nubraukė tekančias Leilos ašaras ir žiūrėjo tiesiai jai į akis. Net ir tokioje situacijoje ji atrodė stulbinančiai. Leila buvo geriausias dalykas kas nutiko Drako gyvenime ir jiedu tą abu puikiai žinojo. Drakas pasilenkė prie Leilos ir sušnabždėjo:
- Einam atsigult?
Leila dar vis sugniuždyta linktelėjo galvą ir paėmė Draką už rankos. Drakas nusišypsojo ir nuvedė juos abu prie lovos. Jie kartu atsigulė vienas prieš kitą ir žiūrėjo tiesiai į akis. Leila nusišypsojo skaudžia šypsena ir nusivalė akis.
- Papasakok man kas ten nutiko? - ji tarė po kurio laiko.
Drakas papurtė galvą.
- Ne šiandien. Pailsėk.
Leila susiraukė, bet neprieštaravo. Buvo per daug nutikę kaip vienai dienai. Ji pasislinko arčiau Drako ir pabučiavo jį. Bučinys Ilgai netruko, jie abu atsitraukė su šypsenomis veiduose ir Leila apsisukus ant šono užsimerkė paskutinį kartą pažvelgus pro langą. Drakas po kurio laiko ją apkabino ir prisitraukė arti savęs. Ji nusišypsojo budama laiminga ir įsitaisė Drako rankose. Tai buvo antras kartas kai jie kartu miegojo. 
~~~~~~~~~
 Šitoje dalyje nieko ypatingo nėra tiesiog įvykis ir prisiminimai. Beje ji trumpa. Kita dalis bus ilgiausia iš visų. ( Tikiuosi) Tad iki jos reikės palaukti, bet prižadu jums ir sau, kad rašysiu kas dieną ta dalį :)
 AČIŪ, kad jūs esat kantrūs su manimi ir laukiat naujos dalies :) Jūs neįsivaizduojat kokia esu jums dėkinga. Prašau parašykit nuomones nes tai man labai padeda rašyt :)