Viskas, ką matau, yra juoda spalva. Juodas atspalvis. Begalinis regėjimo tunelis.
Girdžiu tylią ir raminančią muziką. Girdžiu verksmus, atrodo, kad juos skleidžia verkiantis kūdikis. Bet atrodo, jog aš verkiu.
Kodėl? Atrodo, kad aš neesu kūdikis ir nesijaučiu tokia.. Ar aš tiesiog jaučiu mažo vaiko skausmą? Drėgni mano skruostai ir trūkčiojantys paakiai. Tvirtančios mano lūpos ir apvalus kamuolys gerklėje. Kodėl.. Kodėl aš nieko nematau? Noriu pamatyti kūdikį.
Aš judu paaeinu link verkimo. Einu arčiau. Žengiu dar vieną žingsnį, dar vieną.. Dar kitą.. Kiekvienas žingsnis mane paverčia vis lengvesne ir lengvesne. Jaučiuosi lengva kaip plunksna, lug aš galiu plūduriuoti. Vis tiek nieko nematau. Tuštuma mano akyse užstoja viską ir visus. Staiga, po kito lengvo žingsnio, mano pėda trūkčioja. Mano galva pasijuta sunki, tada pečiai, rankos, juosmuo, kojos.. Sunkumas buvo per didelis, kad galėčiau susidoroti, nukritau ant grindų. Tai ne mano kūnas, mano kaulai ir mano siela taip pat dūžta. Nieko nematau, bet jaučiu tai, kad užsimerkiu. Po akimirkos mano kūnas tarsi traukiasi. Jaučiu, jog esu ant kažko patogaus ir šilto. Kūdikio verksmas tampa garsesnis, taip pat stiprėja psichiniai ir fiziniai verksmo jausmai. Ta graži, bei ramintanti daina taip pat garsėja. Lyg man pavyko atsidurti šalia verksmų. Norėčiau atsimerkti.. Jaučiuosi geriau, kai akys atsimerkusios. Net jei nematau, tada jaučiuosi labiau pabudusi. Kai jas šiek tiek atidarau, pastebiu, kad viskas daug ryškiau.
Kas čia? Ar galiu pagaliau vėl pamatyti?
Atvėriau akis daugiau. Iš tikrųjų matau, kokia maloni staigmena. Priešais save matau moterį ir vyrą. Atrodo, kad guliu lovelėje. Aš esu kūdikis. apsidairau. Kūdikių kambarys, nuostabus. Medinės grindys šviesios, sienos rausvos ir baltos spalvos. Kambaryje yra daug žaislų, taip pat prie lubų kabo lempa, prie jos buvo lyg ir priklijuoti popierinai meškiukai. Atsigręžiu į moterį ir vyrą.
Moteris turėjo juodus, ilgus, tiesius plaukus. Graži balta suknelė su geltonomis gėlėmis. Ant galvos ji turėjo pasteliniai geltoną skarelę. Ji buvo graži ir aukšta. Labai graži. Aš norėjau tapti jami.
Vyras turėjo rudus, pūkuotus, bei ilgus plaukus, kurie augo nuo galvos iki pečių. Jis turėjo baltus marškinius, kurie atrodė gana patogūs. Jis taip pat dėvėjo juodas ilgas kelnes. Jis taip pat buvo aukštas ir gražus.
Jie gražūs. Jie yra patys gražiausi žmonės, kuriuos mačiau. Tiesą sakant, jie yra pirmieji žmonės, kuriuos mačiau per visą savo gyvenimą. Mano motyna ir tėvas.
Tai aš prisimenu. Mano pirmasis susitikimas gyvenime. Po to pamačiau savo pirmąją tarnaitę. Liepa ir Mora. Liepa buvo maloni moteris, bet ji visada mane vertino blogai. Tik todėl, kad buvau vaikas. Ji liko šalia kiekvieno suaugusiojo, bet juokėsi, kai sakyčiau kažką... Suprantoma, ar tesinga. Bet man tai buvo gerai. Priėmiau visus ir buvau per maloni. Kaip motina. Liepa visada buvo surišusi plaukus į tvirtą kasą, jos raukšlės dengdavo burnos šonus. Ji turėjo švelnią ir šiltą šypseną. Man labai patiko jos šypsena, todėl jaučiausi saugiai.
Moros asmenybė buvo visiškai identiška kaip Liepos. Tačiau ji nevertino vaikų. Na.. Kartais tai taip. Bet mane visada saugodavo, mylėdavo kaip motyna, ir manęs tai tikrai nevertino blogai. Ji turėjo ilgus, juodus plaukus, kirpčiukus kurie dengė kaktą. Ji mėgo šypsotis. Net vaikas, kaip aš galėjo tai pamatyti. Ir ji buvo graži. Beveik tokia pat graži kaip mano motiną. Bet negražesnė ir negeresnė už ją.
Tada, maždaug po metų, įėjo Marija.
Marija nebuvo tokia kaip kitos tarnaitės. Ji elgėsi maloniai su bet kuo, išskyrus mane. Pirmą dieną, kai ją pamačiau, ji plačiai nusišypsojo, todėl jaučiausi saugesnė nei bet kas. Ji buvo maloni suaugusiems ir mane įkvėpė. Tikriausiai todėl ją mylėjau, net jei ji mane psichiškai skriaudė. Maniau, kad ji tik su manim juokauja.
"Baik kalbėti!" Juokauja. Tu niekada nebūsi tokia graži kaip tavo mama" Juokauja "Tu tokia stora, nustok valgyti! " Juokauja. „Tu toks kvailas vaikas“ Juokauja.
Galiausiai užaugau ir supratau, kad ji visiškai nejuokavo.
Tada ji išėjo.
...
Ne, aš nebuvau laiminga. Ji paliko namus su savo kūnu, siela, asmeniniais daiktais ir mano mama.
Mano mylima mama išėjo. Tai vienintelis kartas, kai ji nesišypsojo. Man buvo 7 metai. Mano tėvas pažvelgė į šalį, o kai paklausiau, kodėl ji išėjo, jis nuėjo į savo kambarį, mane Ignoruojant. Niekada negavau tikro atsakymo, iki šiol.
"Ji išėjo, nes jos jausmai išnyko."
Žinojau, kad tai netiesa. Ji nusišypsotu. Ji buvo priversta.
"Ji išėjo, nes jo jausmai išnyko“.
Tai buvo teisingas atsakymas. Giliai savo sieloje aš tai žinojau.
Po metų ji mirė nuo streso ir alkoholio. Mano tėtis neleido man dalyvauti jos laidotuvėse. Net jei norėčiau paskutinį kartą pamatyti jos gražų veidą. Tą dieną pamačiau, kaip į namus įėjo mamos sesuo, pamaniau, kad ji čia su manimi pasikalbėti. Bet kai nubėgau laiptais žemyn, ji buvo tokia pat kaip Marija. Ji nusijuokė ir kažkur nuėjo su mano tėčiu. Po trijų metų, kai nuolat lankėsi namuose, ji užsitarnavo ne „tetos“, o „Mamos“ vardą.
Buvau pasibjaurėjusi. Ji pyko ant visų, išskyrus mano tėvą. Ji buvo blogesnė už Marija.
Aš jos taip nekenčiau, kad aš tiesiog norėčiau spiegti, trenkti ir aprėkti ją. Bet aš tylėjau. Mano protas buvo kitoks. Niekada nenorėjau dalytis tuo, ką galvojau, nes galvojau, kad tai sugadins man gyvenimą. Tada užaugau, ir pradėjau galvoti, kad dalindamasi mintimis sugadinsiu savo reputaciją, o po to tai būtų tik laiko švaistymas. Taigi aš tiesiog tylėjau.
Tada Marija grįžo į namus. Aš su ja nekalbėjau. Ji nuolat juokavo apie mano motynos mirtį. Dėlto ji buvo vienintelis žmogus, kuriam norėjau pasilikti visus savo žodžius vėlesniam laikui. Buvo sunku, bet vis tiek stengiausi. Noriu vieną dieną juos visus paleisti, ir tada gal ji ir pajaus mano skausma.
Aš nekenčiu jos.
