Keršto galia

V skyrius

Belisai skuodžiant nepažįstamu keliu vėjas draikė mano rudus plaukus į šalis. Kaip kurios susivėlusių plaukų sruogos nuolatos jai užkrisdavo ant akių, bet nei akimirkai nedrįsdavo sulėtinti bėgimo tempo, nes netyčia įjungus savo žmogiškumą ėmė bijoti, kad trumpam stabtelėjus bus tamsiaplaukio nužudyta.

Galbūt ji būtų bėgusi nuo savo persekiotojo nuo sutemų iki aušros ar dar ilgiau, jei kelias staiga būtų nepasibaigęs ir ji nebūtų priversta sustoti prie pat prarajos.

Atsidūrusi aklavietėje, paklaikusiomis iš baimės rudomis akimis pažvelgė žemyn ir mintimis pabandė save padrąsinti, kad žengtų tuos du tikriausiai jau paskutinius žingsnius savo gyvenime.
Bandymas save įtikinti, kad toji tamsi tuštuma esanti apačioje nei kiek jai nepavojinga tik dar labiau pablogino situaciją, nes dar labiau pradėjo drebėti kinkos.

- Bijai mirties?- net ir išgirdus nepažįstamojo balsą skambantį visai šalia jos Belisa neįstengė pasiryžti eiti iki galo.

- Aš nieko nebijau,- Belisos žodžiai, kuriuos ištariau tebespoksodama į bedugnę, neįstengė net manęs pačios įtikinti, jog jos širdyje nėra vietos baimei.

- Ar tikrai? - vos demonui spėjus nutilti, ji pradėjau regėti savo mirtis ankstesniuose gyvenimuose.

Visuose gyvenimuose ji buvo rudaplaukė mergina, kurios nuo susitikimo su juodaplaukiu nepažįstamuoju, neapsaugodavo nei turtai, nei skurdas.

Dažniausiai toji pabaisa nuolatos atimdavusi jos gyvybę slėpdavosi veidrodžiuose, bet pasitaikydavo ir atvejų, kai nepažįstamąsias užuot tyliai tūnojęs ir laukęs, kol ji pažvelgs į savo atspindį Belisą persekiodavo it koks maniakas. Tais retais sykiais, kai jos priešas žaisdavo su manim lyg katinas su pele pirmiausia žūdavo visi jai brangūs žmonės, o tik pačiame gale, kai nieko artimo šiame pasaulyje nebelikdavo ateidavo jos mirties valanda.

- Achelai, ar čia tu? - pasibaigus paskutiniam regėjimui Belisa prisiminiau demono vardą.

Jos baimė išgaravo vos ištarus jo vardą, todėl Belisa drąsiai atsigręžė į vyrą, atėmusį daugybę kartų jos gyvybę.

- Netark daugiau niekada šio vardo!- paliepė tamsiaplaukis jų akims susitikus.

Nepabūgusi nei jo grėsmingai skambančio balso tono, nei veido liepsnojančio iš įniršio ji ištarė tą patį vardą dar kelis kartus ir įveikė visą juodu skyrusi atstumą. Nei kiek mažiau už tamsos padarą nustebo ji, kad išdrįso nepaisant visko jį apkabinti. Vyras bandė visomis išgalėmis išsivaduoti iš Belisos glėbio, bet aš ji nepaleido, nors ir buvo labai sunku sulaikyti ne ką už save silpnesnį antgamtinį padarą.

Kai tamsa tūnojusi jo širdyje kovą pralaimėjo prieš žmogiškumą, kurio krislelis buvo užsilikęs demoniškoje širdyje, Achelo akys atgavo įprastą tamsiai rudą spalvą, o tamsiaplaukis ryžosi į jos apkabinimą atsakyti tuo pačiu.

- Oktavija... - tą akimirką, kai demonas sumurmėjo vardą, kuriuo ji vadinosi viename iš praeitų gyvenimų, Belisa vėl sugrįžau į praeitį. Į tą laiką, kai šis tamsiaplaukis kovojęs su žmogiškais jausmais, tebuvo paprastas tamsiaodis žmogus, o ne blyškesnis už lavoną demonas.

Klajodama po labai senus savo atminimus prisiminiau, kaip Achelas Hilaris netyčia pakliuvo į likimo jam paspęstus spąstus, kitaip tariant jis pamilo netinkamą moterį - savo tėvo sužadėtinę. Prabėgus maždaug trims mėnesiams nuo Magnuso (tokiu vardu tame gyvenime vadinosi jos tėvas) ir Erės vestuvių tiesa apie slapta užmegztą romaną išaiškėjo.

Tą pačią dieną, kai demonės teisėtas vyras ją užklupo su savo sūnumi, moteris buvo pasodinta į kalėjimą, kuriame turėjo laukti savo egzekucijos dienos.