Alibi

Įvadas.

Brendo Halikėjaus akys atsimerkė ir jis pamatė save – gulintį ant sofos, jau be gyvybės, visiškai nutolusią nuo šio pasaulio. Iš pradžių jam atrodė, kad visa tai – košmaras, kad jis atsibus ir vėl pasikels, kaip kiekvieną rytą po sunkios nakties. Bet buvo kitaip. Buvo per vėlu.

Jis žinojo, kas įvyko. Žinojo, kas jį nužudė. Ir kodėl.

Mirtis buvo švelni. Kiekvienas kvėpavimas virto tylia, uždanga skiriančia jo kūną nuo pasaulio, ir tada, kai jo širdis sustojo, Brendas jautė, kad atsitraukė – lyg lėtai, su lengvu ir beprasmiu nuostoliu, kai paliekate kažką, kas niekada nebuvo jūsų. Tai buvo nuostolis, kurio nebuvo galima pakeisti. Bet ne dėl to jis buvo pasiruošęs mirti. Jis žinojo, kad mirtis buvo neišvengiama, kad ji laukė ir buvo neišvengiamai suplanuota.

Buto tylą užpildė tik tylus skambėjimas. Tylus, bet užgniaužtas. Tai buvo lyg paskutinė pamoka, kurią jis turėjo išmokti per savo gyvenimą. Brendas buvo išmokęs žaisti, manipuliuoti, paslėpti savo žingsnius už tų, kuriuos pasodino savo gyvenime, tačiau jis nesuvokė, kad galų gale pats taps savo žaidimo auka.

Jo mirtis nebuvo klaida. Tai buvo apgalvota ir tiksliai įvykdyta, galbūt net graži savo šaltu tikslumu. Ne šauksmas, ne kova, bet žudiko žingsniai, kurie buvo paslėpti po ramiu, neišreikštu gėrimu. Toks buvo Brendo gyvenimas – ramus, elegantiškas paviršius, už kurio slėpėsi nesuskaičiuojami nuodai.

Jis prisiminė, kaip atsigėrė iš to butelio. Tą akimirką viskas buvo įprasta. Niekas neįtarė, kad tai buvo paskutinis kartas, kai jo rankos buvo gyvos. Jis nekovė – jis net nenusprendė kovoti. Viskas baigėsi pernelyg greitai, per greitai, kad suprastum, jog tavo gyvenimas buvo baigtas. Net kai nuodai pradėjo veikti, jis jautė tik lengvą galvos svaigimą, kaip ir anksčiau, bet tada viskas ėmė nykti, lyg jūroje, kur bangos sugeria bet kokį garsą.

Iš pradžių Brendas buvo nesuprantantis – tik silpnas pyktis, lėtai besisklaidantis, nes nieko nebuvo verta. Bet vėliau jis suvokė. Žinojo, kad mirtis nebuvo tik atsitiktinumas. Žudikas buvo čia. Ir jis žinojo. Jis žinojo nuo pat pradžių.

Brendas atsiminė visas savo klaidas. Žmones, kuriuos sugadino, tuos, kuriuos manipuliavo. Tačiau labiausiai jis prisiminė ją. Tą, kurią jis mylėjo ir, kaip galėjo būti, prarado. Sofia – paskutinė draugė, kurios alibi buvo taip tobulai paruoštas, kad atrodė, jog jos pasakojimas buvo tiesa. Ar tikrai ji nieko nežinojo? Ar buvo tik įrankis, kuris sužlugdė ir jį, ir ją? Bet jis buvo per daug arogantiškas, kad pripažintų, kad būtent ji galėjo būti jo žudikė.

Tuo metu, kai jis užduso savo bute, nebuvo jokios dramos. Tik šaltas sielos suvokimas, kad jis žinojo, jog baigė savo žaidimą. Tai buvo kaip atskiras žingsnis nuo viso gyvenimo, ir kažkas, kas galiausiai nebuvo svarbu. Tai buvo tiesa, kurią jis visada buvo pasirengęs atsakyti, ir ją atsakė ne žodžiais, o paprasčiausiai – tyla.

Sėdėdamas ten, Brendas suprato, kad jis niekada nesužinos, kas iš tikrųjų jį nužudė. Galbūt buvo keli, galbūt tik vienas. Kiekvienas žmogus, kuriam jis pasitikėjo, turėjo savo paslaptį, savo priežastį. Ir galbūt, tiesą sakant, tai buvo jis pats, kuris atvedė save į šią vietą, nes gyvenimas, kurį jis gyveno, ir buvo užmaskuotas, paslėptas mirtimi.

Dabar jis buvo tik dalis to. Galbūt tik dar viena paslaptis.

-----------------------------------------------

Brendo Halikėjaus mirtis buvo tokia pat šalta ir apskaičiuota, kaip ir jo gyvenimas. Detektyvas Emilijus Grigas buvo tik pradžioje, tačiau jau jautė, kad ši byla gali tapti viena iš sunkiausių jo karjeroje. Žmogžudystė įvyko viename iš pačių brangiausių miesto rajonų, Brendo bute, kuris buvo užpildytas prabangiais daiktais ir garsiais vardais, bet ir paslaptimis, kurios galiausiai ir nužudė savo šeimininką.