Larry ir aš (FanFiction)

9

Larry ir aš


9 dalis

******* Perrie akimis*********

- Na... Nieko, - numykiau.
- Jis tau pats pasakys, - sumurmėjo Danielle.
Louis turi būti tvirtas ir pasakyti jai ką jaučia, nesvarbu, kad ir Harry jos geidžia. O Sandra turi nueiti pas Lou ir pasakyti kaip iš tikro buvo su tuo bučiniu. Vargšelis, dabar mano, kad jie abu suka romaną.
- Nesupratau? - nusijuokė Sandra.
- Nesvarbu.. Einam, - ištempėm ją iš valgyklos.

********* Sandros akimis**********

Vos tik grįžau kritau į patalus ir pradėjau klykti į pagalvę. Sunki buvo diena ir dar plius tas Louis liūdnumas drąskė man širdį. Nejaugi tas vaikinas man kažką jaučia? Nemanau. Išgirdau beldimą į duris.
- Įeik, - sumumrėjau ir ištraukiau savo susivėlusią galvą iš pagalvių kalno. Nustebau, tarpduryje pamačiusi Louis.
- Galim pasikalbėt? - nervingai paklausė.
- Žinoma, - linktelėjau galvą ir atsistojau.
- Ne čia... Harry namie. gal kokioje kainėje ar kur.
- Gerai, - tariau ir pagriebiau rankinuką.
Ėjom tylėdami. Louis man atidarė duris.
- Tai apie ką norėjai kalbėtis? - paklausiau tikėdamasi kuo geriausio. Gal jis man kažką jaučia ir nori apie tai pasikalbėti? Būčiau pati laimingiausia mergina pasaulyje...
Vaikinas sunėrė savo pirštus ir padėjo ant stalo. Tada pakėlė savo melynas akis ir rimtai tarė:
- Sandra? Ką tu jauti Harry'ui?
Staiga mane pagavo baisus pyktis
- Tai tu čia mane atsivedei vien dėl to kad to paklaustum? - piktai burbtelėjau.
- Ne visai, - jis pradėjo žaisti su savo pirštais.
- Tai kas dar?
- Tu neatsakei į mano klausymą.
- Tu nežinai visko.
- Aš mačiau jūsų jausmų proveržį universitete... galėjot bent sandeliuką susirast.
Neištvėriau ir trenkiau jam antausį. Jis visas paraudo. Mano akyse kaupėsi ašaros.
- Sakau, tu nieko nežinai, - sušnypščiau ir išėjau iš tos nelemtos kavinės.
Braukiau riedančias ašaras. Kur eiti? Namo grįžt nenoriu, nes ten gyvena jis, o Harry bala žino ką sugalvojo.
- Sandra, palauk! - išgirdau riksmą.
Atsisukau. Louis. Jis tvirtai mane apkabino.
- Aš atsiprašau. Tiesiog buvau labai susinervaves dėl to... Ir...
- Aš priešinausi, tu suprask. Jis tiesiog prirėmė mane prie sienos. Manau, kad tu žvilgtelėjai ne tą akimirką, - sumurmėjau ir kukčiojau jam į krutinę.
- Atsiprašau... - vaikinas glostė man galvą. Pakėliau galvą į jį.
- Iš vis, kodėl tau tai rūpi? - kilstelėjau antakį.
- Tai sudetinga, - jis šyptelėjo.
Šyptelėjau.
- Einam į parką? - pasiūliau.
- Gerai, - pritarė.

********* Iš autoriaus pozicijos*******

Vaikinas ėjo tvirtai laikydamas apkabinęs merginą, o ji šypsojosi padėjusi savo galvą jam ant peties. Louis taip ir neišreiškė savo jausmų Sandrai žodžiais, mergina taip pat. Jie tai darė judesiais, net patys to nenutuokdami... Bet. Vaikinas pagaliau tam pasirįžo. Sukaupęs visą drąsa tarė:
- Žinai, man patinka viena mergina, tik nežinau kaip tai jai pasakyti. Mes pažįstami tikrai nesenai, bet vistiek.
- Tiesiog pasakyk... Nupirk gėlių ar dar kažko... Nežinau, - liūdnai šyptelėjo mergina. Jai buvo skaudu, nes ji tikrai net nenutuokė, kad Louis šneka apie ją. Taip jie priėjo bendrabutį.
- Aš turiu iki kai kur nueiti. Iki, - tarė vaikinas ir paliko Sandrą stovėti prie durų. Mergaite palidėjo jį liūdnu žvilgsniu ir atsidususi pravėrė buto duris. Įėjus apsidairė ir lengviau atsipūtė supratus, kad namie yra viena. Dabar ji bijojo Harry. Ką gali žinot, kokio keršto jis imsis...

************Sandros akimis**********

Pasiemiau dienoraštį ir pradėjau rašyti. Tai buvo man vienintelė išsiliejimo priemonė. Ranka vėdžiojo žodžius, o ašaros birėjo ant popieriaus lapo, kuris man dabar reiškė tiek daug... Išliejau visą savo skausmą, kurį jaučiau po Louis prisipažinomo, kad jam patinka viena mergina, bet buvau tikra, jog tai ne aš...