Larry ir aš (FanFiction)

10

šgirdus beldimą į duris mane pagavo siaubas. Jeigiu čia Hary? Už tą antausį jis gali ir išprievartaut mane. Nusipurčiau nuo tokios minties. Į kambarį įėjo Louis su KOSTIUMU, IR RAUDONŲ ROŽIŲ PUOKŠTE.

- Nori dar vieno patarimo dėl tos meginos? - sumurmėjau.

- Tiesa sakant ne, - nusijuokė jis.

- Tai ko? - piktai paklausiau.

- Žinai, šiandien buvau parke su viena mergina, ir paprašiau pagalbos. Ji man davė paprastą patarimą... Taigi, juo ir pasiremsiu. Žinai, nors mes pažįstami visai nesenei ir...

- Nesinervuok, - nusijuokiau.

- Bet... Velnias kaip jaudinuos, - jis perbraukė ranka per plaukus ir kvailai nusišypsojo.

- Ir?

- Na žinai... Tu man labai patinki ir...

- Va kur tu, Louis, - į kambarį įsiveržė Harry.

Kodėl tas šunsnukis turi gadinti geriausias akimirkas?!

- Ko nori? - piktai subambėjo.

- Eleanor atėjo, - išsiviepė Hazz.

Na žinoma, ko tai reikia?!

- Pasakyk jai, kad aš užsiemęs, - tarė Louis.

- Ji primygtinai reikalauja susitikti, - pavartė akis Harry.

- Gerai, tuoj, - sumurmėjo Lou ir rankos gestu parodė, kad Harry išeitu.

- Viskas gerai, eik, - šyptelėjau.

Vaikinas pasilenkė prie manęs ir sušnabždėjo į ausį:

- Kai pasikalbėsiu su ja, pasigrobsiu tave, nusivesiu į parką ir pabaigsiu sakyti ką norėjau.

Ir... Jis išėjo. Sedėjau ant lovos ir bukai spoksojau į grindis nesuprasdama, kas ką tik įvyko.

jis norėjo man prisipažinti? Dėl... Kažko?

Atsidusau ir pasiemiau nuo stalo gėles. Nuėjau į virtuvę ieškoti vazos. Man darinėjant spinteles išgirdau už savęs balsą:

- Tai jau su Louis susitupėjot?

Atsisukau. Harry, ko gi dar tikėtis.

- Ne, - tariau.

- Aš gi mačiau.

Jis pradėjo artintis link manęs. Pradėjau trauktis atatupsta. Staiga jis sustojo. Jo akyse buvo galima matyti susipūpinimą.

- Sandra, tu manęs bijai?

Nieko neatsakiau. Staiga jis priėjo ir stipriai mane apkabino. Buvau nustebus dėl tokio jo elgesio.

- Tu neturi manęs bijoti... - sušnaždėjo į ausį.

Kai jis mane paleido, šyptelėjau ir nuėjau į savo kambarį. Įdomu, kur Louis taip ilgai...?

*********** Louis akimis**********

Pajutau šiltas merginos lūpas ant savūjų. Greitai ją nustūmiau.

- Kiek kartų tau kartot, kad aš myliu Sandrą... Į tave žiūrių tik kaip į draugę, - bandžiau aiškinti kuo ramiau, nors viduje kunkliavau pykčiu.

- Bet kaip tu nesupranti, kad aš tave myliu! - klykė mergina verkdama.

Iš dangaus pradėjo kristi lietaus lašeliai.

- Eleanor, pamiršk. Tu man niekada nepatiksi, - tariau šaltai ir nusisukau.

Ele suklupusi verkė ir vis dar šaukė mane vardu. Iš kur aš galėjau žinot, kad ta mergina kankinais dėl manęs nuo draugystės pradžios, o dabar ne iš šio ne iš to pradeda rėkt kad myli ir bučiuoti. Iš vis, nuo kada ji tokia atvira...?

Kaip ji nesupranta, kad besaligiškai pamilau merginą, kurią pažįstu tik 48 valandas? Perbraukiau ranka per savo nuo lietaus šlapius plaukus. Pirmą kartą mane aplankė meilė iš pirmo žvilgsnio...

******************* Po 36 min., parkas*************

Ėjau glausdamas šalia savęs mylimą merginą. Norėjau jai šiandien prisipažinti, ką jaučiu, bet sudrugdė Eleanor su savo vapalionėm. Manau, kad dabar tinkama akimirka...

- Tai ką ten norėjai pasakyti? - nusišypsojo Sandra.

- Be jokių ilgų kalbų, pasakysiu tiesiai šviesiai. Nes jei pradedu kalbėti apie viską smulkiai, man amžinai kažkas sutrgdo.

- Tai sakyk, - niuktelėjo man į šoną mergina.

Suiemiau jos pečius ir atsukau į save. Ji žvelgė man į akis, aš jai į akis.

- Aš tave myliu. Labai. Pamilau nuo pat pirmos akimirkos. Net keista, kad taip besaligiškai pamilau per dvi dienas...

- Ša, - Nutildė mane Sandra ir švelniai priglaudė savo lūpas prie manūjų.

Šita diena nuostabiausia mano gyvenime.

Kas gali būti tobuliau? Mylima mergina šalia, dvipusiai jausmai ir aistringas bučinys lietuje.

Norėčiau šitoje akimirkoje pasilikti amžinai.