Larry ir aš (FanFiction)

11

Larry ir aš

11 dalis

- Sandra? Ar sutinki būti mano mergina? - paklausė kimiu balsu.

Jaučiau jam tą patį. Tačiau, viskas per greitai. Mes pažįstami tik dvi dienas, nieko apie vienas kitą nežinom.

- Nepyk, - sumurmjėau ir nuleidau galvą. Galėjau pajusti, kad vaikino akyse žaidė skausmo kibirkštis.

- Bet... Kodėl?

- Nesuprask klaidingai. Tiesiog mums reikia vienas kitą geriau pažinti. O kol tai padarysim, galim būti...

- Draugai su privalumais, - linktelėjo galvą Louis. Suiemiau rankomis jo veidą ir atsukau į save. Šyptelėljau. Mano nuojauta teisinga, tačiau skausmas buvo ne tik akyse, jis buvo ir veide.

- Ne, ne draugai su privalumais... Tiesiog... Nežinau, - mykiau.

- Supratau. Tu tiesiog nori geriau vienas kitą pažinti, taip?

- Aha, - linktelėjau.

- Na jei tu tiktai apsisprendei tai...

Ką aš po velnių darau?! Troškau, kad jis man kažką justu, išsipildo mano svajonė, o dabar aš kaip debilė jos atsisakau?! Nieko tokio, kad dvi dienos kaip pažįstami... Staiga prisiminiau tetos žodžius

" Meilei nesvarbu, nei amžius, nei laikas. Svarbu, kad to trokštu tavo širdis..."

- Palauk, - sugriebiau jį už rankos. Louis atsisuko.

- Kas?

- Aš... - prikandau apatinę lūpą. - Aš persigalvojau.

Jezau, šiandein visai nusišneku... Kas negerai su mano galva?! Iš pradžių mąstau taip, paskui staigiai apsispręndžiu ir nuspręndžiu daryti taip, kaip maniau anksčiau, kad būtent taip daryti yra kvaila!

- Aš šiandien kaip nesava, - burbtelėjau.

- Tai apsigalvojai? - su viltimi balse paklausė

- Taip. - tariau tvirtai, nors nebuvau tvirta savo spręndimu.

Vaikinas griebė mane už liemens ir įsisiurbė į lūpas.

- Šiandien geriausia diena mano gyvenime! - suriko ant viso parko.

Nusijuokiau.

Mano taip pat.