Larry ir aš (FanFiction)

17

Larry ir aš

17 dalis

Svetainėje pamačiau tai ką ir tikėjausi. Atsirėmiau į durų staktą ir prikandau lūpą, kad nepradėčiau juoktis.

- Rimtai? per svetainės langą? - prunkštelėjau. tada priėjau prie jo ir įsisurbiau į lūpas.

- Sumaišiau langus, - nekaltai nusišypsojo Louis ir nusiemė nuo pečių kuprinę.

- Kas joje? - paklausiau.

- Maniau kad pasigesi savo maisto, - prunkštelėjo vaikinas.

- Nusipirkau naujo, - nusijuokiau.

- Lauke dar šviesu... Nori pasivaikščiot? - pasiūlė.

- Aš ne spiderman kad laipiočiau per langus, - prunkštelėjau.

- Jūs turite vieną valandą, nes duris uždaro vienuliktą, - nusišypsojo Karina. Merginai dar neišnyko džiaugsmas, kad Hazza ją pakvietė į pasimatymą. Jeigu jis ją iskaudins, garbanėlės veidelį puoš dar viena blyno dydžio mėlynė...

- Tai einam, - Lou patempė mane už rankos ir ištempė iš buto.

***Autoriaus pozicija***

Dvi sielos neseniai atradusios vienas kitą mėgavosi vienas kito artumu. Vaikinas šokio žingsnu ėjo paskui merginą laikydamas ją už liemens ir padėjes savo smakrą jai ant peties, o mergina taip pat dėliojo lėtus šokių žingsnelius. Iš Louis lūpų ėjo švelnūs ir tylus dainos žodžiai. Staiga jis apsuko ją ratu kelis kartus. Senyvo amžiaus žmonės praeidami šypsojosi žvelgdami į jauną porą, o kai kurie bambėjo, kad tai yra įžulu, bet Louis ir Sandrai tai nerūpėjo. Toje akimiroje buvo tik ji ir jis. Jie šoko. Gatvėje.

*** Sandros pozicija***

Leidausi apsukama ir šypsojausi. Buvau labai laiminga šioje akimirkoje. Suiemiau Louis veidą sau į delnus. Žvelgiau į jo kerinčias mėlynas akis ir sušnabždėjau:

- Myliu tave.

- Be galo be krašto?

- Be galo be krašto, - sukikenau ir pajutau švelnias vaikino lūpas ant savūjų. Tai kažkas nerelaus, kas vyksta dabar. Sukėliau savo rankas jam ant kaklo, o jis per bučinį niunavo melodiją. Kojos pačios dėliojo sambos žingsnelius, o klubai judėjo į ritmą. Niekada nepamiršiu šios akimirkos...

Niekada.

<><><><><><><><>

Pradėjo temti. Susikibe rankomis su Louis lėtai kelevom iki bendrabučio. Nulenkiau rankeną. Užrakinta.

- Velnias, - sušnypščiau.

- Per balkoną nelipsi? - nusišypsojo Lou.

- Sakiau kad aš ne spiderman, - prunkštelėjau.

- O jei aš tau padėčiau? - kilstelėjo antakį.

- Tada sutikčiau, - nusišypsojau.

<><><><><><><>

Taip, jis man LABAI padėjo... Dabar kabu ant vijoklio ties svetainės langu ir niekaip nesuprantu, kur statyti koją, kad atsidurčiau balkone...

- nebijok... pasileisk viena ranka ir perkelk ją ant turėklo, - rėkė jis iš apačios.

- Daryk taip daryk anaip, - pamegdžiojau jį ir šiap ne taip atsidūriau balkone.

- Myliu tave! - suriko vaikinas iš apačios.

- Be galo be krašto? - paklausiau.

- Be galo be krašto! - nusijuokė jis ir nestipriai kumsčiu patrankydamas sau per krutinę dingo nakties tamsoje. Palaimingai atsidusau ir atsisėdau ant žemės. Supratau, jog esu pati laimingiausia mergina pasaulyje. Prisiminus, kaip šįvakar šokom gatvėje pagal lengva muzika nuišypsau, o mano krutinę užpildė neapsakoma šiluma...