Larry ir aš (FanFiction)

19

Larry ir aš

19 dalis

Sedėjau balkone ir nekantraudama laukiau. Jis vėluoja dešimt minučių... kur jis? Iš vis, elgiasi labai keistai... Pagaliau pamačiau jį einantį atryn. Šyptelėjau.
***Louis akimis***
Juačiuosi suknistai. Padariau tokią didelę klaidą, ir jaučiuosi labai kaltas... Net nežinau kur dėtis, todėl į paskaitas neėjau. Pamačiau Sandrą stovinčią balkonę. Jaučiau nuo jos sklindančią šilumą, ir tai man suteikė dar didesnį kaltės jausmą. Ne, žinau kur man reikia eiti patarimo... pas... Perrie.
Išsitraukiau telefoną ir susiradau Sandros adresatą. Priglaudžiau telefoną prie ausies.
- Kodėl tu neeini? – paklausė.
- Klausyk, turiu reikalų... Gal galėsim susitikti vėliau?
- Tu... Kodėl? – jos balsas drebėjo ir tai dar labiau draske man širdį.
- Turiu reikalų.
- Louis, tu kažką slepi.
- Prašau, neverk. Kitą kartą nueisim kur nors.
- Louis? Tu... Eisi pas kitą... merginą?
- Ne, ką tu, - tariau, nors melavau.
- Iki, - tarė ir padėjo ragelį.
Ji verkė. Jaučiu.
*** Sandros akimis***
70 % kad jis man neištikimas. Jo negrįžimas naktį ir dabar susitikimo atšaukimas tai įrodo. Atsirėmiau į turėklą ir spausdama telefoną rankose pravirkau. Kodėl vakar trukusi pasaka turi trukti tiek trumpai? Nusišluoščiau ašaras. Juk tai tik spėjimai tiesa? Greitai nusiraminau ir palikau balkoną.
*** Louis akimis***
Tripčiodamas pabeldžiau į kambario duris, kur gyveno Perrie su Danielle.
- Louis? – paklausė kiek nustebusi Perrie.
- Man reikia patarimo, - tariau drebančiu balsu.
Louis, laikykis. Vyrai neverkia.
- O ne turėtum būti su Sandra?
- Dėl to ir atėjau, - tariau.
- O, užeik
Susiraukiau pamatęs sėdinčią Eleanor. Ji šyptojosi tikrai ne draugiškai.
- Einam į virtuvę, - tarė ji. Nusekiau paskui ją ir blumptelėjau į kėdę.
- Prie manęs gali nesitvardyti, - šyptelėjo mergina. – Gali verkti, tai nieko gėdingo.
Užsidengiau veidą delnais ir atsirėmiau alūnėmis į kelius.
- Aš toks kvailys, - rėkiau.
- Ei, Louis, - ji atsitūpė prieš mane. – Pasakyk, kas buvo?
Perrie man visada buvo kaip sesė. Kai kažko reikėjo eidavau pas ją.
- Vakar...
- Louis tik nesakyk kad...
- Aš tau viską iš pradžių, gerai? – tariau jau atidengęs veidą.
- Taip, žinoma, - palinksėjo ji galvą ir atsisėdo prieš mane.
- Vakar su Sandra turėjom tikrai romantišką pasivaikčiojimą, - nusišypsojau tai prisimines. – Tada, kai palidėjau ją namo, eidamas pas save sutikau El. – nutilau. Perrie raginamai linktelėjo galvą. – Ji verkė, todėl nuspręndžiau ją palydėti ki bendrabučio buto. Tada ji pasūlė kavos, aš sutikau ir ji ten kažko pripylė, tada prisimenu, kad gėrėm ir... Na... Žinau, - numykiau. – Tik niekam nepasakok, - pridūriau. – Tai žinom tik tu ir El. Daugiau nenoriu kad kiti žinot.
- Louis, tu nekaltas. Čia El kalta, - tarė Pezz.
- Bet kaip tai paaišknt Sandrai?
- Na žinai... – ji pradėjo man pasakoti, tai kas patinka merginoms ir kaip jas nustebinti. – Tik atsimink, gėlės ir šokoladas nieko neištaisys. O su El, aš rimtai pakalbėsiu. Dabar aišku, kodėl ji vėlavo į paskaitas.
- Ačiū, - sumurmėjau ją apkabindamas.
- Bet tu jai pasakyk... Nes jei ne tu, El jai pasakys skaudžiausiu būsu. Juk žinai kokia ji, - Perrie liūdnai šyptelėjo.
Linktelėjau ir išėjau iš buto. Reikės veikti, ir aplenkti Eleanor.