Larry ir aš (FanFiction)

20

20 dalis
*** Sandros akimis***
Po universitetą vaikščiojau kaip koks zombis. Visą naktį beveik nemiegojau, iš galvos neilindo visokios mintys. Pamačiau link savęs einančia Eleanorą. Ko tai čia reikia?
- Labas, - nusišypsojau. Pasistengiau neparodyti, kaip jos nekenčiu.
- Labas ir tau, - ji kažkaip keistai nusišypsojo. – Turiu atsakymą TAU, kodėl Louis vakar nebuvo mokykloje.
Manyje kažkas suspurdo.
- Na?
- Žinai, tavo vaikinas lovoje laukinis, - tarė ji.
- Ką tu čia šneki? – susiraukiau.
- Brangute, jis vietoj to, kad būtų su tavimi jis...
- Tiesiai šviesiai, - tariau vos tramdydama ašaras.
- Jis permiegojo su manim, - tarė ta bjaurybė ir išsišiepė.
Mano skruostu nusirito ašara. Pamačiau ateinantį Louis. Mūsų žvilgsniai susitiko. Jis sutriko, pamatęs šalia manęs El, o kai pažiūrėjo į mane, jo akyse atsirado išgąstis. Apsidairiau ir pradėjau bėgti.
- Ei, Sandra, kas nutiko? – sustabdė mane Kari.
- N... Nieko, - sukukčiojau.
- Mažute... – tarė ji, o aš puoliau jai į glėbį. Pradėjau stipriai verkti jai ant peties, o Karina glostė man nugarą. – Nori eiti namo? – paklausė.
Linktelėjau galvą. Visą kelią tylėjau ir valiausi ašaras, nors jų vis dar daugėjo. Negalėjau nusiraminti. Manyčiau, kad El tik pajuokavo, bet Louis akys viską išdavė.
Grįžau namo su Kari. Tiesiu taikymu patraukiau į savo minkštą lovą ir susirangiusi pataluosė vėl pradėjau kukčioti. Ne už ilgo atėjo ir Karina su krūva guminukų ir kitų saldėsiu. Padariau jai vietos ir pasiemiau vieną maišelį.
- Pasakysi, kas nutiko?
- Ne, - tariau.
- Pasakyk, gal palengvės?
- Nemanau, - sušniukrščiau nosim.
Ji mane apsikabino. Jaučiausi tokia... net nežinau... Kaip šiūkšlė. O aš maniau, kad Louis iš tikro mane myli. Bet turbūt buvo eilinė istoriją, susilažino su Harry, kad išdraugaus su manim savaitę... Net nežinau.
- Ar tai Louis? – paklausė.
- Aha, - linktelėjau.
- Ką tas paršas padarė?
- Jis... Jis permiegojo su Eleanor, - vos išlemenau ir vėl pradėjau kukčioti
- Aš tą paršą be ugnies sudeginsiu, - sušnypštė Kari.
- Geriau duok Nestea, - sumurmėjau. Dabar norėjau tik nusigert.
- Einu, nupirksiu, - tarė ji ir paliko mane vieną.
*** Karinos akimis***
Matant tokią sugniuždytą Sandrą, man veria širdį. Tas paršas atsiims... labai stipriai...
Manot ėjau į parduotuvę? Ne, patraukiau atgal į universitetą. Vos tik susiradusi Louis, užšokau jam ant kupros ir pradėjau jį baladoti iš visų jėgu.
- Tu teletabio liekana!Atsiimsi už tai, ką padarei! – klykiau.
- Nuimkt ją kažkas nuo manęs! – rėkė tas paršas.
- Kari, ką jis padare?, - tarė Harry.
- Jis permiegojo su El! - surikau
- Atleisk, bet negelbėsim. Tegul balaodoja-piktai tarė Liam.
- Bet... Gi aš nekaltas!
- Kaltas. Kokio velnio tu permiegojai su ta šavalka, jei turi Sandrą, - piktai tarė Harry.
- Gi sakau, kad taip nebuvo.
- Paprastai tu stumi ant kitų, norėdamas išgelbėti savo subinę, - pavartė akis Zayn.
*** Louis akimis***
- Dar draugai vadinasi, - pavarčiau akis. – Au! Skaudėjo! – surikau.
- Taip tau ir reikia! – klykė Karina vis dar mane baladodama. Galiausei nušoko nuo manęs ir pasišalino.
- Brolau, nieko gero nelauk. Ji prieš tave surengs sąmokslą, - tarė Harry. Na žinoma, kad jis jos pusėj!