Larry ir aš (FanFiction)

22

Larry ir aš

22 dalis

- Ir jis tiesiog negalėjo pasakyti, įsivaizduoji, jis norėjo slėpti, - guodžiausi Liam'ui, o jis tik susiraukes linksėjo galvą.
- Nemanėm, kad Louis toks...
- Na dabar žinot, - tariau.
Atsisukau į vietą, kur sedėjo Louis. Mūsų žvilgsniai susitiko, bet jis paskui vėl nuleido žvilgsnį į telefoną.
- Kaip tu gali būti tokia rami, - pakratė galvą Danielle.
- Tiesiog... Na... - jaučiau, kad bet kurią akimirką vėl pradėsiu verkti.
- Įsivaizduojat, miegojau ant stalo, - burbtelėjo Kari prisėsdama prie mūsų.
- Kodėl? – prunkštelėjo Harry.
- Na, vakar susilažinom ir aš pralošiau, - tare ji.
- Kietos jūs, - nusivaipė Niall.
Priverstinai nusijuokiau.
<><><><><><><><><><><><>
- Ir manau, kad turim skirtis, - pabaigiau savo kalbą, kurią norėjau išrėžti vakar.
Louis stovėjo šoke. Jo burna buvo pravira, o rankos drebėjo.
- Tu... Tu negali, - tare jis purtydamas galvą.
- Kodėl? Jeigu aš nebenoriu su tavim būti tai...
- Gi tu mane myli, tiesiog pyksti... Aš žinau.
- Aš nežinau kaip toliau elgtis... Niekada neesu buvusi tokioje situacijoje, - vepeliojau nei šį nei tą.
- Ir tu tiesiog mane palieki? Nes nežinai kaip elgtis? – piktai paklausė Louis.
- AŠ NEŽINAU! –surikau.
- Žinai? Eik velniop! – suriko jis ir movė lauk iš tuoleto.
Norėjau verkti, bet nemačiau reikalo. Jam tai nebuvo meilė, jam tai buvo tik susižavėjimas arba žaidimas, o ša kvailė juo tikėjau. Kodėl esu tokia naivi mergaitė? Stovėjau be emociju ir žiūrėjau į duris, pro kurias ką tik išbėgo Louis. Išsitraukiau telefoną. Parašiau Karinai, kad einu namo, paskaitose nebūsiu. Dabar iš vis, noriu išnykti, arba taip susitrenkti galvą, kad dingtu dalis atminties, o ta dalis būtų apie Louis. Viską kas susieje su Louis. Atsidusau ir išėjau atgal į bendrabutį.
<><><><><><><><><><><><><><><>
- Saule užges, paklus be tavęs, vis dar myli... Širdis sudegus tyliai, - niunavau apsikabinusi kelius ir linguodama pirmyn atgal. Taip darau jau valandą... Nežianu kodėl bet ta daina man pradėjo patikti. Nors ji turi kitą reikšmę, bet šiuo metu įžvelgiau savają.
- Grįžau, - tare Kari. – Ir ne viena... - pridūrė įkišusi galvą į kambarį.
- Ką atsivedei? Harry? – paklausiau.
- Nepyk. Aš tvardžiausi jam nevožus per galvą, - sumurmėjo ji ir įleido Louis.
- Lūžta ir dūžta... Sušalusi banga. Taip skauda, norisi rėkt, bet juk pats liepei man bėgt... nors neviltis rakina, nusiplešiu grandinę... Sušildyk mane... Bet juk tu tik snaigė už stiklo sušalusi ledo žiede! – toliau niuniavau ignoruodama tai, kad mano kambaryje stove Louis ir kad jisai gali pamanyti, jog man visai susisuko.
- Klausyk,Sandra... - jis tiesė ranką link manes , bet aš greitai atsitraukiau.
- Neliesk manes, - tariau žiūrėdama į vieną tašką.
- Sandra...
- Tu man jau viską pasakei ten, - šyptelėjau vis dar nepakeldama akių.
- Aš atsiprašau, tiesiog nesusitvardžiau... Juk žinai, kaip tave myliu.
- Tu manes ne velnio nemyli, - šyptelėjau.
-Myliu. Prisimeni be galo be krašto.
- Vakar prisigėrus Nestea tapau poxuiste, todė man visiškai px ant tavęs, - tariau pagaliau pakėlusi akis į jį.
- Tu niekada taip nešnekėdavai. Buvau gera mergaitė, iš kurios burnos neidavo tokie žodžiai.
- Kai kurie įvykiau keičia žmones, - šyptelėjau. Ir vėl.
- Prašau atleisk man....
- Klausyk, nors tu esi idijotas, aš tave vis tiek myliu, net pati nesuprantu, kodėl esu tokia durna. Tačiau, tau atleist, pult į glėbį ir pabučiuot man neleidžia principai, - tariau žiūrėdama į jo lūpas.
- o jeigu jie trumpam išnyktu? – tare Lousi pasilenkdamas arčiau manes.
- Nieko nebus, Tomlinson, - kažkodėl nesitraukiau.
- O aš manau, kad tu jau jiems nusileidai, - nusišypsojo jis pasilenkdamas taip arti, kad veidus skyrė keli centimetrai.Vos laukiausi. Jis prisilenkė tiek, kad mūsų nosys lietėsi. Nebesusivaldžiau ir įsisiurbiau jam į lūpas. Vaikinas prisitraukė mane per liemenį, o aš panardinau pirštus į jo plaukus ir pradėjau silpnai pešioti. Galiausiai atsitraukiau ir trenkiau jam skambų antausį.
- Lauk! – surikau sunkiai šnopuodama.
- Tu grįši pas mane, pamatytsi, - tarė jis.
- WE NEVER GETING BACK TOGETHER! LIKE EVER! – surikau.
Kai įsitikinau, kad jis išėjo, nuėjau į virtuvę, kur sedėjo Karina.
- Atleisi jam? – paklausė.
- Jis turi įrodyti, kad mane myli, - tariau pildama kavą į puoduką.
- Jis tave myli, - atsiduso draugė žvelgdama pro langą.
- Vakar manei kitaip.
- Tu nematai, kaip tas vaikinas į tave žiūri... Gal rimtai čia Eleanor prikišus nagus?
- Nežinau, - pavarčiau akis.
- Sandra, visi daro klaidų...
- Ate, - sumurmėjau ir nušliaužiau į savo kambarį. Kritau veido į patalusi ir išliejau tai, ką tiek ilgai laikiau viduje.
*** Louis P.O.V.***
""""Vakaras"""""
- Seni, tai paskutinis kartas, kada traukiu tavo subinę iš bėdų, - tare Liam uždegdamas jau dvidešimtą žvakę.
- Nebubėk... Dar daug liko, - tariau. – Šudas!
- Kas?
- Nusideginau...
- Atsargiau.
- Pagaliau, - atsidusau uždegęs paskutinę žvakę.
Aš tikrai myliu tą merginą iš visos širdies... Bet bėda ta, kad nemoku to įrodyti. Šitas veiksmas geriausia, kas galėjo man šauti į galvą.
- Su trimis bėgam, - linktelėjo galvą Liam.
- Taip.
Susiradau akmenuką ir mečiau į Sandros kambario langą. Ji tikrai nemiega, nes iš grotuvo sklinda Lovato dainos bei šviesos įjungtos.
- Trys! – tariau ir abudu su Liam pasislepėm už krūmų. Merginos kambario langas prasivėrė ir ji išėjo į balkoną. Lememoji akimirka...
*** Sandros P.O.V.***
Mano verkimą sustabdė akmenukas atsitrenkes į langą. Atsistojau ir išėjau į balkoną. Pamatytas vaizdas išlydė mano širdį ir padidino ašarų kiekį bėgantį iš mano akių. Susiemiau už burnos ir garsiai sukukčiojau.
Prieš mano akis buvo iš žvakių buvo išdeliotas užrašas "Myliu tave. L." Šalia pasodintas krūmas sušnarėjo ir išlindo susivėles Louis. Persisvėriau ir nusišypsojau pamačiusi pasislėpusi Liam. Tada vėl atsisukau į Louis. Jis žvelgė su tokai didelę meilę ir viltim... Nubėgau atgal į kambarį ir žvilgtelėjau į laikrodį. Valanda iki uždarymo. Bėgdama link durų atsitrenkiau į Kari.
- Kas nutiko? – paklausė.
- Tu... Tu pro langą pasižiūrėk, - drebančiu balsu tariau ir puoliau lauk. Greitai nusileidau laiptais žemyn ir atsidūrusi lauke nubėgau į vietą kur buvo manoji dovaną. Lėtai priėjau prie Louis.
<><><><><><><><><><><><><>
- Sveiki, - nusišypsojo Perrie priėjusi prie mūsų tempdama už rankos Eleanorą. – Ele nori jums kai ką pasakyti...

*****ISTRAUKA IS SEKANCIOS DALIES*******

- Ar jūs kažkada užsičiaupsit?! – suriko Harry tampydamas sau garbanas.
- NEVER!!! – užgiedojom su Kari ir sumušėm delnais.
- Prašau... baikit, - inkštė Louis.
- Jis kurčias, - pavartė akis Kari.
- Mes gi sakėm NEVER, - tariau ir nusižvengiau.
- Jos mane išves iš proto, - atsiduso Louis ir suspaudė vairą.
- Man karvytes speneliapopuodini Ralio karvytis ralio ralio ralio As ji ganau ant kalnelia Man karvytes spenialekojadurel Ralio karvytis ralio ralio ralio Oi tuta tuta .. Nuraskyta ruta , - užstaugėm.