Larry ir aš (FanFiction)

27

Larry ir aš

27 dalis

- Harry? – paklausiau drebančiu balsu.
Jei mes nežaistumėm to žaidimo, pamanyčiau, kad tikrai sutikom slenderį. Jo akių nesimatė, veidas buvo baltas, su juodu kostiumu ir baltom pirštinėm. Jis žymiai aukštesnis už mane... Harry išėjo su papludimio šortais ir palaidine. Nors... Gal persirengė miške? Bet nelogiška. Hazza yra maždaug mano ūgio, o šitas tipelis gal 30 cm už mane aukštesnis.
Pradėjau dar labiau tirtėti. Žvilgtelėjau į Kariną. Ji buvo balta kaip drobė, apatinė lūpa virpėjo, o akys buvo plačiai atmerktos. Vėl atsisukau į keistą tipą kuris atrodė kaip slenderis iš tų nuotraukų.
Jis pasilenkė prie pat manes. Kur turėjo būti akys, truputį įdube. Čia... Čia tikrai ne Harry.
- Harry, gana juokaut, - tariau.
Jis pakreipė savo baltą makaulę į šoną.
- Harry, baik, - suverkšleno Kari. Ji rimtai verkė, o aš iš to siaubo net pajudėt negalėjau.
- Ką veikiate miške? – paklausė gergždančiu balsu.
- Kari, čia tikrai ne Harry, - suspiegiau.
- LOUIS!!! GELBĖK!!! – Suklykėm abi, o tas tipas tik užkimšo mums burnas.
O Dieve! Jis tikras???Niekada juo netikėjau... Jis pasilenkė man prie ausies ir sušnabždėjo:
- Gal matėte mano bananus?
- What?! – suklykė Kari.
Staiga jis pradėjo juoktis ir išsitraukė kišeninį peiliuką. Mane apgaubė tamsa. Arba man kapai, arba netekau sąmonės.
Atsimerkiau ir lengviau atsidusau pamačiusi virš saves palinkusia Louis galvą. Ji akys buvo pilnos rūpesčio.
- Gerai jauties? – paklausė.
Pasukau galvą į šoną. Vėl pabalau pamačiusi tą patį tipelį iš miško. Pašokau ir pasislėpiau Louis glėbyje.
- Ką tas čia daro? – sumikčiojau.
- Kas? A, tas? – parodė pirštu į slenderį. Linktelėjau galvą. – Taip ir maniau, kad persistengėm...
- Kąąąą?! – surikau ir atsisėdau.
Staiga baltagalvis ir vėl pradėjo juoktis. Tada nusiplešė baltą gumą nuo veido.
-Harry?! – suklykiau. – Jezau, aš vos infarkto negavau, - suvaitojau ir vėl atsiguliau.
- Atsiprašau, - sukrizeno.
- O aš tau neatleidžiu, - pavarčiau akis.
- Bet kad jūs būtumėt mačiusios savo veidus, - klykė jis susiemęs už pilvo.
- Cha Cha Cha, - sumurmėjau. –Einam atgal į namelį, - tariau timptelėjusi Louis už rankovės.
- Tau nesutriks dar labiau psichika negu dabar?
- Nemanau, - nusivaipiau. – Dabar nešk mane namo.
*** Karinos akimis***
Savjingai atsidusau, kai Louis paiemė Sandrą ant rankų ir nusinešė.
- Gražu, ane? – paklausė Harry.
- Mhm... - numykiau.
- Jie taip gražiai kartu atrodo, - šyptelėjo.
- Mhm, - pritriau.
Greitai visi išėjo, o miške likom tik mudu. Jis apsivijo mano liemenį rankomis ir prisitraukė arčiau.
- Kada pasakysime kitiems, kad esam kartu? – paklausė.
- Gal rytoj... - numykiau.
Pajutau šiltas vaikino lūpas ant savūjų. Įvėliau pirštus į jo garbanas ir pradėjau silpnai pešioti. Jis davė man ženklą, kad užšokčiau jam ant liemens, taip ir padariau. Ne už ilgo mūsų liežuviau jau kovojo tarpusavyje. Vaikinas mane paguldė ant žolės ir pasirėmė delnais žemę, kad ant manęs neužkristu. Jis nusivilko palaidinę ir priglaudė savo lūpas man prie kaklo. Iš manų lūpų išsprūdo aimana.
- Myliu tave, - sušnabždėjo Harry.
- Aš ir tave, - tariau drebančiu balsu.
Atmofera vis kaito, aistra didėjo... Abu pasidavėm nakties pagundoms ir megavomės vienas kito šiluma. Ši naktis mano atmintyje išliks tikrai ilgai...
*** Sandros akimis***
- Kaip mania, kodėl Harry su Karina pasiliko miške? – sukikenau atsiguldama į lovą.
- Tarp jų kažkas tikrai vyksta, - nusijuokė Louis ir užkrito ant manęs.
- Tu mane vieną dieną sulaužysi, - prunkštelėjau.
- Tą paį sakei ir šįryt.
- Dabar kartoju dar karta.
- Tai nejaugi aš toks sunkus? – paklausė jis nulipęs nuo manes.
- Taip, tu visas dramblys su drambliukais, - tariau.
- Baik tu, aš lengvas kaip plunksnelėėė, - uždainavo jis ir vėl užvirto ant manes.
- Louis, neužknisk... Labanakt, - nustūmiau nuo saves vaikiną ir išjungiau stalinę lempą.

IŠTRAUKA IŠ SEKANČIOS DALIES

*** Karinos akimis***

Giliai įkvėpiau stovėdama prie Louis ir Sandros namelio durų. Jau norėjau belstit, bet iš ten išlekė pikta ir paraudonavusi iš pykčio Sandra.
- Kurt tu bėgi po velnių?! – taip pat išbėgo ir Louis.
- Kuo toliau nuo tavęs, - atšovė ta ir tvirtu žingsniu nudrožė į hamaką.
- Ammmm, kas nutiko? – paklausiau Louis.
- Atsiknisk, - spjovė ir pats kažkur išlėkė. Kilstelėjau antakį ir nuėjau prie Perrie's kuri sedėjo ir viską stebėjo. Kai pamatė mane jos veidą papuošė keista šypsena ir akys sužibėjo.
<...>
- Gerai, o dėl ko kilo tokie pykčiai tarp Loudros? – paklausiau.
- Kiek žinau, Louis padėjo Sandros ledus ant stalo, o tie ištirpo, - prunktelėjo Perrie.
- Jai rimtai PMS'as – nusižvengiau.
- O, dabar bus, - Perrie parodė į Louis einantį link Sandros gulinčios hamake.