MOONS (Z.M.)

2 Skyrius.1 Dalis

KOMENTUOJAME

Malik daugiau nieko nesakė tik priėjęs prie manęs pasiėmė savo striukę ir nuotrauką. Mano nuotrauką!

-Kodėl negali man atsakyti?-sekiau jį.

-Tu per daug įkyri, panele Deqiun,-sumurmėjo pavartydamas akis ir pirštais perbėgdamas per savo plaukus.

Ak, kaip aš norėčiau juos patampyti...Kodėl toks gražus vyras, turi būti toks šiknius?

-Vėl formalumas?-susiraukiau ir bandžiau sustabdyti jį einanti iš vonios, bet man tokiai smulkiai nelabai pasisekė.

-Tylėk,-jis paliepė.

Nusekiau jį į svetainę ir jis atsisėdo ant sofos. Prisėdau ant fotelio priešais jį ir įkyriai jį stebėjau. Kodėl jis negali man atsakyti į paprastus klausimus? Jei reikės įkyrėsiu jam. Aš galiu būti įkyri ir užknisti žmones.

-Baik į mane spoksoti,-burbtelėjo.

-Kodėl? Tai juk nedaro, tau nieko blogo, atvirkščiai nei tu man,-šyptelėjau.

-Tu tikrai nenori, kad aš supykčiau.

-Kodėl neparveži manęs namo?-toliau klausinėjau.

Aš žinau, kad provokuoti nepažįstama ir gana keista vyra, yra klaida, bet man tai patinka. Man patinka matyti jį susierzinusi ir bandanti kotroliuotis.

-Kodėl nesugebi užčiaupti savo burnos ir nors karta patylėti?-suurzgė ir jo rankos suspaudė kumščius.

-Aš noriu namo,-sukryžiavau rankas.

-Aš noriu, kad užsičiauptum,-jis labiau įsiūto, bet aš nežadu jam nusileisti.

-Noriu namo. Parvešk mane namo.

-Jei tu neužsičiaupsi aš sukišiu tau į burną kokį nors skudurą,-pagrasino ir vienai sekundei jo akys tapo geltos, kaip gintaras.

Susidomėjusi stebėjau jo akis, bet jis greitai jas nusuko nuo manęs.

-Jos buvo geltonos,-pasakiau faktą, kurį jis turbūt neigs.

-Patylėk,-lėta ištarė ir įjungė televizorių.

Atsidusau ir pakilusi priėjau prie nuotraukų. Nužiūrinėjau jas ir kartais šyptelėdavau. Nuotraukuose jis daug linksmesnis ir turbūt tą blodninė yra jo mergina, nes su ją daugiausia nuotraukų. Ji tikrai buvo graži. Mėlynos akys, putlios lupos ir smulkus kūnas. Ji tobula, palyginus su manimi. Aš nuo mažens esu tamsesnės odos, turėjau didelęs lupas ir mano akys buvo vos ne juodos. Niekada nelaikiau savęs gražuole.

-Kaip matau esi smalsi,-prabilo Malik, taip atkreipdamas mano dėmesį.

-Esu,-atsisukau į jį.-Ir noriu namo. Dabar.

-Jėzau,-jis atsiduso ir pakilęs nuo sofos nuėjo koridorių.

-Kur eini?-sekiau jį, bet jis dingo už vonios durų.

Truktelėjau pečiais ir nuėjau prie lauko durų. Lietus nenurimo, bet tikiuosi jis nieko prieš, kad pasiskolinsiu jo skėtį. Nors jis išgalės nusipirkti tokiu dešimt ir dar su aukso krašteliais. Bandžiau atidaryti duris, bet jos buvo užrakintos. Ar čia irgi reikia kokio kodo? Maniau čia tokios duris, kur iš išorės neatidarysi, kol niekas tau neatrakins.

-Kas per velnias?-atsidusau dar karta trukteldama durimis.

Priėjau prie lango ir jie visi buvo be rankenų. Kas jis per žmogus yra? Jis gal serga paranoja, kad jį apvogs arba...Kad kas pabėgs? Keistas vyras. Ir labai gražus...

-Kaip matau man teks tave surišti,-išgirdau Malik baslą sau už nugaros.

Atsisukau į jį ir nekaltai pažiūrėjau. Mano kūnu perbėgo milijonas širpiuluku, tik nežinau ar tai nuo jo seksualiu akių, ar nuo griežto žvilgsnio.

-Tu pažadėjai parvežti mane namo,-pasakiau.

-Negali būti, panele Deqiun,-pavartė akis.

-Kodėl esi toks šiknius?-sumurmėjau ir taip pat pavarčiau akis, žinodama, kaip jis to nemėgsta.

-Eini į svetainė ir tyliai sėdi, antraip surišiu,-jo balso tonas buvo rimtas todėl geriau paklausius nuėjau į svetainę.

Sedėjau tyliai ir stebėjau televizoriaus ekraną. Neužilgo išgirdau mašinos burzgimą lauke. Kažkas atvažiavo? Klausiausi įdėmiai kiekvienos detalės ir išgirdau, kaip Malik atidarė duris. Ar jis žada mane parduoti?! Ar tai tiesa apie jį?! Dieve mano, dabar atrodo lyg būčiau aš paranojikė.

-Kur ji?-išgirdau pažįstamą baslą.

Negali būti...

-Tėti?-sutrikau ir pakilusi nuo sofos greitai nuėjau prie durų.

-Ar jie patikėjo?-jis paklausė Malik.

-Manau, kad taip,-palinksėjo ir kelioms sekundėms pažiūrėjo į mane.

-Kas patikėjo?-prabilau.

-Jie turi manyti, kad ji tavęs bijo, antraip viskas nueis šuniui ant uodegos,-atsiduso tėtis pirštais perbraukdas per savo plaukus.

-Jie manys taip. Patikėk manim, tik dabar jei nėra saugu namuose,-Malik atrodo suirzęs nuo kažkokios minties.

-Alio, aš stoviu priešais jus!-surėkiau.

Jie abudu pažiūrėjo į mane ir galiu prisiekti, kad juodaplaukis yra supykes, jog įsikišau. Kodėl jis turėtu pykti ant manęs? Juk jie kalba apie mane! Jo žvilgsnis liepte liepė man nesikišti.

-Jie pradės įtarinėti, jei Deqiun pasiliks čia,-toliau kalbėjo, kol aš čia bandžiau įsiterpti į pokalbį.

Kas tie jie? Kodėl jie man nieko nepasako?

-Palaukit,-pertraukiau juos taip gaudama jų dėmesį.-Tu pats sakei, man jo vengti, o dabar kalbi, kaip senas pažįstamas su juo. Nenoriu jūsų įžeisti damos, bet aš privalau viska žinoti,-sukryžiavau rankas.

-Turėjau taip pasakyti, kad būtu įtikinamiau, jog bijai. Turbūt suveikė.

-Kas suveikė? Kodėl kažkas turi manyti, kad bijau jo?-susiraukiau.

-Patylėk ir nesikišk į vyrų reikalus,-paliepė Malik.

Suurzgiau ir susinervinusi pradėjau autis savo batus.

-Kur susiruošei?-paklausė jiedu.

-Kuo toliau nuo jūsų. Nežadu būti jūsų šuniukas,-suburbėjau.

Jau maniau, kad jie leis man išeiti, bet Malik persimetė mane per petį ir pradėjo nešti koridorių.

-Paleisk!-šaukiau ir kumščiais daužiau jo nugarą.

Jis pradarė vienas iš kambario durų ir numetė mane ant lovos.