Two hearts

/16/

Klaidė.

Bėgiojau parkelyje su Loren. Girdėjau, kaip ji šnopuoja, tad sustojau ir pradėjau ramiai eiti.

-Nieko, mažyte, tuoj priprasi,-dūsaudama prabilau.

Priėjome prie fontano. Loren į jį tiesiog įšoko ir pradėjo plaukioti bei godžiai gerti vandenį. Kažkas atsikrenkštė man už nugaros. Lėtai pasukau galvą ir pamačiau Zayn. Susiraukiau ir nusisukau. Nenoriu jo matyti.

-Labas, Klaide,-užkimęs balsas manęs nestebino.

-Klausimas, kaip tu dar gali pastovėti? Gi dėjau normaliai,-susiraukusi atsisukau į jį.

Jis tik nuleido galvą ir pakratė ją į šonus.

-Kaip tau ne gėda? Apskritai, koks žmogus sugebėtų taip pasielgt. Prisiuosto ar prisirūko ir dar grįžęs namo sumuša savo sužadėtinę. Aukšta klasė,-sušnypščiau.

-Blogai padariau...-sukuždėjo jis.

-Blogai? Tik tiek te sugebi pasakyti? Praradai Pezz visam laikui. Taip pat ir vaiką. Ji jau pasirūpino, kad visa globa atitektų jai. Susimovei ir labai. Tavo vietoj važiuočiau į sanatoriją, kad nors kiek protą praplautų. Tu esi priklausomas nuo narkotikų. Ir nemanau, kad tai pirmas kartas. Žinau, kokį poveikį jie daro. Mačiau, kaip nyksta žmonės, kuo jie tampa. Negi nori tik egzistuoti?-pasišlykštėdama žiūrėjau į jį.

-Ir tu neesi šventuolė, Kali,-sušnypštė jis pakėlęs galvą.

Įsitempiau. 

-Rankos supjaustytos, viduje tuštuma. Tu taip pat tik egzistuoji,-jo juodos akys žeidė vis labiau.

-Tai buvo praeitis. Juoda ir bloga praeitis. Turiu stiprią atramą gyvenime - Harry. Jis viską puikiai žino. Su juo aš ne tik, kad egzistuoju, bet ir gyvenu. Jis man padėjo ir padeda. Nebedarau tos baisios klaidos,-sušnypščiau.

-Na gi, pripažink, kad vis dar nori pajusti tą jausmą, kai peiliukas perrėžia tau odą,-artėdamas link manęs, kalbėjo.

Įsiutau. Dar neesu sutikusi tokio beširdžio žmogaus, kuris skaudintų žmonių skausmingiausiai prisiminimais.

-Esi nesveikas. Esi ligonis. Tu tik skaudini žmones. Gailiuosi, kad to nepamačiau pačią pirmą dieną. Ir gerai, kad Pezz nebe su tavimi. Tikiuosi, kad supūsi vienas psichiatrinės ligoninės palatoje,-sušnypščiau ir timptelėjusi pavadėlį, nubėgau link išėjimo.

Ašaros pasiekė viršų ir tiesiog bėgau vos matydama kelią per jas. Loren vis inkštė, bet aš nesustojau. 

Įėjusi į pastatą, parkritau ant kelių ir pradėjau raudoti. Net nebe pajėgiau įkvėpti oro. 

-Šūdas, Klai!-sušuko iki kaulų pažįstamas balsas.

Pajaučiau dvi stiprias rankas.

-Mažute kas buvo? Kodėl verkia mano angeliukas?-susirūpinęs paklausė Harry's.

-Eime namo,-vos girdimai paliepiau.

Bute.

Susirietusi į kamuoliuką gulėjau lovoje tylėjau bei leidau ašaroms tekėti mano skruostais. Hazz'a jau valandą bando iš manęs išpešti, kas atsitiko, bet aš tiesiog tyliu. Aš jo net negirdžiu, nes mintys šokinėja nuo vienos baisios nakties, prie kitos. Prieš akis matau, kaip save kankinau. Kaip mane kankino kiti. Tiesiog viskas iškilo į viršų.

Harry's.

-Mažute, nagi, kodėl verki? Kas buvo?-paklausiau jau gal šimtąjį kartą, bet ji lyg manęs negirdi.