MOONS (Z.M.)

2 SKYRIUS. 6 DALIS

Atsiprašau už klaidas ir gero skaitymo!

-Žinojau, kad išeisi bet kuriuo atveju pavalgyti,-jis pašaipiai tarė ir lėtai priartėjo prie manęs.-Daugiau niekada nedrįsk užsirakinti, supratai?-jo pirštai suėmė mano smakrą ir kilstelėjo, kad žiūrėčiau į jo akis.

Negalėjau nei žodžio pratarti, atrodo širdis sustojo, kai jo akyse mačiau kažką ko niekada turbūt nesuprasiu. Jis akimis peržvelgė mano kūną ir mačiau, kaip jis šyptelėjo. Mano kvėpavimas sulėtėjo, kai jo pirštai perbraukė žemiau mano krūtinės.

-Aš negirdžiu tavo atsakymo,-Zayn vėl prabilo, bet aš negalėjau ištarti nieko, o ypač jam patinkančio atsakymo.

Stebėjau jo žalias akys, kurios dabar tapo daug tamsesnės. Vos ne juodos. Žinau, kad blogai galvoju, bet jis per daug gražus. Jis turėjo raumeninga kūną, tobulus juodus plaukus ir nuostabias rudas akis. Manau, tai mano hormonai kalba, bet jis turbūt visų merginų svajonė.

-Kodėl tyli, Deqiun?-nusišypsojo lyg suprasdamas ką mąstau.

Ar jis galėtu? Ne jau akivaizdžiai jį nužiūrinėju?

-Aš...Tiesiog...Huh noriu valgyti,-sumikčiojau ir jis sukikeno.

-Ar tikrai? Esu įsitikinęs, kad ne apie maistą galvojai,-šyptelėjo.

-O apie ką dar galėčiau galvoti? Esu alkaną ir tu pavojingai arti manęs, tau reikėtu pasitraukti,-priminiau jam, bet šįkart jis nejudėjo iš vietos.

-Nepasitrauksiu tol kol nepasakysi ar supratai mano sąlygas,-jis vėl tapo rimtas ir šaltas su manimi.

-Tu sakei prie tėčio, kad nelysi į mano kambarį, todėl aš negaliu tau to pažadėti.

-Man nusispjaut ką sakiau aš prie tavo tėvo, čia mano namai ir tu manęs klausysi,-su tais žodžiais Zayn atsitraukė nuo manęs ir nuėjo ilgu koridorių link laiptų.-Perspėju Watson, nepykdyk manęs,-sumurmėjo ir paskutinį pažiūrėjo į mane.

Negaliu pasakyti to, kad nebijau jo, bet manau jis nepatikėtu manimi, dėl mano beperstojo drebančiomis rankomis. Vaikinui dingus iš koridoriaus atsikvėpiau ir pirštais perbraukiau per savo plaukus. Norėčiau eiti miegoti ir bandyti pamiršti, kas čia ką tik nutiko, bet skrandis reikalauja maisto. Ar tai nuo alkoholio?

Nulipau laiptais žemyn ir nuėjau į virtuvę. Malik čia nebuvo, todėl manau jis nieko prieš bus jei išsikepsiu pora sumuštinių. Suradau tarp spintelių keptuvę ir aliejaus. Kur po velniu jis laiko batoną?! Šmirinėjau po spintelės ir BINGO, radau! Pažiūrėjau į viryklę ir bandžiau suvokti kaip ją įjungti. Po kelių ilgų minučių pagaliau supratusi, kaip ją naudotis, laukiau kol įkais kaitinimo elementas. Uždėjusi keptuvę įpyliau lašelį aliejaus ir palaukusi, kol bus pakankamai įkaitusi įdėjau dvi batono riekutes. Kelias minutes laukiau kol jos apskrus ir suradusi lėkšte įdėjau jas į ją. Sutvarkiau viryklę, o keptuvę įdėjau į kriauklę. Iš šaldytuvo ištraukiau majonezo, salotu, pomidoro, agurko bei žinoma sūrio. Pasidariusi sumuštinį, atsisėdau prie stalo ir atsikando vieną didelį kąsnį. Atsikandau dar vieną ir pakėlusi akis pamačiau į virtuvės durų staktą atsirėmusi Zayn.

-Čia tavo maistas?-paklausė ir pasišlykštėjusiai pažiūrėjo į mano rankas, kuriose buvo sumuštinis.

-Taip,-paprastai atsakiau dar karta atsikasdama.

-Tavo maistas yra šlykštus,-pakomentavo ir priėjo arčiau.

-Ačiū,-pavarčiau akis ir toliau valgiau.

Jaučiau jo verianti žvilgsnį ir sugalvojau jį paerzinti.

-Nori?-atkišau jam sumuštinį.

-Tikrai ne. Bijau užsikrėsti, kuom nors.

-Ponas Malik kažko bijo? Toks iš tavęs ir vyras,-pasišaipiau ir jis suurzgęs paėmė sumuštinį iš mano rankų.

Jis atsikando jo ir aš susiraukiau, kai jis su juo išėjo iš virtuvės.

-Hey, jis mano!-surėkiau pasivydama jį.

-Jau nebe,-jis dar karta atsikando ir ant jo lupu truputi liko majonezo, bet liežuviu jį nulaižė.

-Tu sakei, kad jis šlykštus ir dabar tą šlykštynę valgai. Gražink,-tvirtai pasakiau.

-Na aš apsigalvojau. Jis visai skanus, bet trūksta mėsos,-šyptelėjo.

-Aš vegetarė, todėl gražink jį man Malik, arba pasakyčiau tėčiui, kad vogi mano maistą,-pagrasinau ir jis nusijuokęs baigė mano sumuštinį keliais kąsniais.

-Dar liko truputi burnoje, nori?

-Eww tu šlykštus,-nusipurčiau ir grįžau į virtuvę.

Žinoma jis mane sekė ir stebėjo, kaip išsitraukusi iš šaldytuvo pomidorą bei nuplaunu jį.

-Žadi valgyti jį vieną?-suprunkštė.

-Žadu jį valgyti, todėl, kad kažkas suėdė mano sumuštinį,-šiurkščiai pasakiau.

Jis jo nevalgė, jis jį ėdė, kaip kiaulė! Aš vargau kol jį pasidariau.

-Tu labai maloni,-pavartė akis ir atsirėmė į spintelę šalia manęs.

Ignoravau jį ir susipjausčiau pomidorą į mažas skilteles.

-Kodėl nevalgai mėsos?

Ar jis bando užmegzti pokalbį? Aš tikrai nenusiteikusi su juo kalbėtis apie, tai kodėl nevalgau mėsos. Tai mano rūpestis ir man mažiausiai rūpi jo nuomonė. Jis bjaurus su manimi.

-Kad tu paklaustum, o aš ignoruočiau tai,-pavartydama akis pasakiau ir jis atsiduso.

-Aš bandau būti malonus.

-Ne, tu nebandai. Tu tik nori sulysti man į šikną, kad galėtum ilgai mane kontroliuoti,-suurzgiau ir įsidėjau vieną skiltelę pomidoro į burną.

-Jus šiandien neįtikėtinai drąsi, panele Watson,-suprunkštė ir pirštais sugraibė pomidorą.

-Nelysk,-sušnypščiau trenkdama jam per rankas.

-Tu per daug sau leidi,-žinoma turėjau jį supykdyti, bet čia sau pasidariau.