Pažadėk

4 skyrius

Danielio žodžiai pakurstė mano smalsumą, tačiau nieko neklausinėjau, nes žinojau, kad vistiek nieko neišpešiu.

Važiavome su tylia muzika fone ir netrukus sustojome šalia vaikino buto. Esu čia buvusi ne vieną kartą, bet niekada nesijaučiau kaip namuose. Tai nebuvo labai prabangus butas, tačiau dirbdamas viešbutyje, jis bent jau galėjo sau leisti veikiantį televizorių. Mūsu su Ebe bute testovėjo sena, suklerusi dėžė, kuri jau kelis dešimtmečius nieko neberodo.

Kodėl neatsikraustau pas Danielį? Na, tai ganėtinai sudėtinga. Pirma, nesiruošiu palikti Ebės. Antra, nesijaučiu pasiruošusi tokiam žingsniui. Nesakau, kad taip įvyks, bet jeigu mes išsiskirtumėm... na, nebeturėčiau kur eiti.

Kol kilome liftu, viena ranka patikrinau rankinę ir tikėjausi, kad nieko nepamiršau. Kai jau stovėjome prie buto durų, pradėjau jaudintis. Kas jeigu jam nepatiks mano dovanos? Jausiuosi be galo kvailai.

Pasigirdo spragtelėjimas ir tai reiškė, kad Danielis atrakino duris. Besišypsantis jo veidas maloniai mane praleido ir įėjusi į vidų, apsižvalgiau lyg pirmą kartą. Iš prieškambario matėsi tik svetainė, kurioje niekas nepasikeitė. Iš baltos į pilką virtusi sofa tebestovėjo kampe, priešais ją-ankščiau minėtas televizorius, kelios dekoracijos ant lentynų (ne Danielio iniciatyva) ir mažytis kavos stalelis.

Nusioviau batus, kurie jau buvo bepradedą spausti kojas.

-Prisėsk,-pasigirdo vaikino balsas.

Jis pamoko ranka į sofos pusę ir aš, jam šyptelėjusi atsisėdau su milžinišku girgždesiu.

Vaikinas trumpam dingo ir grįžo su dviem taurėmis ir vyno buteliu. Vieną taurę jis įbruko man į rankas, o su laisva ranka įpylė vyno.

-Gali patikėti, kad praėjo jau pusė metų?-paklausiau po trumpos tylos.

-Galiu,-išsiviepė.

Gurkštelėjau dar vyno ir staiga pašokau, prisiminusi apie dovaną. Nubėgusi iki rankinės, viską pasiėmiau ir grįžau ant sofos.

-Tai tau,-tariau paduodama ir nusišypsojau.

Mačiau, kaip jo akys suspindo. Danielis vieną po kitos pakavo dovanas. Kaklaraištis jo nenustebino, tačiau jis pažadėjo, kad jį nešios. Nuotrauką vaikinas pasidėjo ant vienos iš lentynų, per patį vidurį. Galiausiai išpakavęs sausainius ir juos pauostęs susiraukė.

-Ar užuodžiu čia riešutus?-švelniai paklausė ir nusišypsojo.

-Taip...-lėtai atsakiau, nesuprasdama kas blogai.

-Tu juk žinai, kad jei suvalgysiu riešutų, išsipūsiu kaip balionas ir atsidursiu ligoninėje,-nusijuokė.

Trenkiau sau per kaktą ir kritau ant nugaros. Negaliu patikėti, kad taip susimoviau.

-Ei,-jis atsitūpė šalia mano veido.

Pasukau galvą į jo pusę,bet jaučiau, kaip kaistu dėl tokios gėdos.

Aš suknistai iškepiau jam sausainių su riešutais. Jis tikriausiai pagalvojo, kad noriu jį nužudyti.

-Aš vertinu tavo pastangas ir tikiu,kad jie be galo skanūs. Tiesiog nesu linkęs rizikuoti,-sukikeno.

-Aš taip susimoviau,-užsidengiau veidą delnais.

Tačiau jis juos patraukė ir švelniai mane pabučiavo. Netikėtai atsitraukė ir suploko rankomis, kaip vaikas.

-Dabar mano eilė.

Atsisėdau ir pasitvarkiau plaukus. Danielis nuo lentynos paėmė dežutę ir įbruko ją man į rankas.

-Atidaryk.

Lėtai nuėmiau dangtelį. Dėžutėje buvo du bilietai. Paėmiau juos, kad matyčiau aiškiau.

-Tu to nepadarei,-pasisukau į vaikiną.

-O taip, padariau. Ir mes skrisime į Italiją per tavo gimtadienį.

Šokau ant jo ir pradėjau cypti kaip mažas vaikas. Atsiguliau ant Danielio krūtinės ir verkiau iš laimės. Negaliu tuo patikėti! Apie Italiją svajojau nuo pat mažens. Ir štai, mano vaikinas nuperka mums bilietus į suknistą svajonių šalį.

Įsisiurbiau jam į lūpas, bet greit turėjau atsitraukti, nes negalėjau daryti nieko kito, kaip tik šypsotis.

-Su sukaktuvėmis,-jis sušnabždėjo.

-Myliu tave,-prisiglaudžiau dar labiau.

-Myliu tave labiau,-atsakė ir jo ranka nuslydo mano šonu.

Gulėjome taip keliolika minučių. Galvoje sukosi tūkstančiai minčių, jau planavau visas atostogas. Pakėliau galvą, kad pamatyčiau vaikiną, suteikusį man tiek daug džiaugsmo. Jis savo skaisčiom, žaliom it samanos akim žvelgė tiesiai į mane. Šviesūs plaukai buvo šiek tiek susivėlę, lūpos truputėlį pravertos. Nebeliko nieko kito, kaip tik jas užpildyti. Vaikino ranka nuslydo mano šonu, o aš įvėliau pirštus į jo plaukus ir švelniai juos perbraukiau. Jis pasikėlė, taip pasodindamas mus abu, tačiau nesiliovė bučiavęs. Jo lūpos keliavo mano kaklu, pečiais ir palikdavo šlapią žymę, kur tik prisiliesdavo.

-Ar turėtumėm pabaigti vyną?-neatsitraukdamas paklausė.

-Man jo nereikia,-atsakiau ir pabučiavau jo lūpų kamputį.