I Will Try To Save You

5.Jausmų bangoje

-Šit kaip? Na gerai, Hermiona, aš prisiminsiu!- šnypšte išnypštė žodžius tiesiai į akis.

-Ką gi tu prisiminsi? Kaip, aš duodavau nusižiūrėti namų darbus? Gerai, prisimink, kokia aš tau buvau gera ir nuolanki. O dabar jeigu nesupyksi, aš apsisuksiu ir išeisiu. Nebenoriu jokio žodžio išgirsti iš tavo lūpų!- Visą gerklę paleidusi, išrekė Roniui į veidą.

-Ir gerai! Esi visiškai nevaldanti savo jausmų purvakraujė kokią esu sutikęs!- Nebesivaldydamas jau net audras kėlė.
Visi tik atsisuko į Hermioną stebėti jos veiksmų. Ji stovėjo sustingus su išbalusiu veidu. Iš rudų akių ėmė veržtis ašaros. Ji jas užsidengė ir pasileido kūkčioti. Grifų gūžtos kambaryje buvo tylu kaip niekad. Net dvynukai Vizliai nesiautėjo, o styrksojo savo vietose. Garbanei užlipus į miegamuosius, visi, vienu momentu, atsisuko į Ronį.

-Ką aš blogo pasakiau? Ko čia spoksot?- įniršęs klegtelėjo.

-Roni, čia buvo jai skaudžiausias durys į širdį. Draugai taip nesielge, ji nesitikėjo iš tavęs tokių žodžių.-Haris padėjo ranką ant peties ir pamokslaujančių balsu pasakė.- Būtu geriausia eiti ir atsiprašyti, bet nemanau, kad ims ir tiesiog atidarys duris. Eime, tu turi nusiraminti,-bandydamas vadeles rankose išlaikyti Haris pareiške.
*******************
Hermionai kiūrksant ant lovos, ir glostant užvalkalą,atėjo mintis, kad reikėtu pasirodyti bibliotekoje. Nusivaliusi ašara, susitvarkiusi neklusnius plaukus atsistojo ir pažiūrėjo pro langą; saulės auksinius spindulius užstojo tamsūs, niūrūs debesys, kurie ne kažką žada.Net uždraustasis miškas, buvo užklotas plonu rūko uždangalu. Levandai įėjus į kambarį, atmosfera pasikeitė-lyg psichas būtų užklydęs ne ten.
-Ką čia darai?- su maža pagieža balse, pasiteiravo ji.
-Stoviu,- sušnypštė rudaplaukė,- lyg tau rūpėtu, rūpūže tu nelaiminga.- atsisukus metė šaltą žvilgsnį ir eidama pro ja trenkė į petį.
-Taip elgdamasi nieko nepasieksi, purvakrauje,- ir jai išėjus pradėjo juoktis. Jos juokas toks buvo keistas ir šaižus, kad net lovos ir langai drebėjo. Lipdama akmeniniais laiptais link bendrojio kambario išgirdo- kaip visada- mėmišką balsą. Ronis klėgavo tik klėgavo, o ją pamatęs nustojo:
-Ir ką čia žadi veikti?
-Ne tavo reikalas. Čia net nežadu būti, nes nenoriu gadinti tavo gėros nuotaikos-ryžiau-nes bibliotekoje bent ramiau.-Nusišypsojo ir eidama link durų vėl išgirdo užgauliojimus.
-...purvakrauje, jai net plaukai pasišiaušė nuo jos smegenų tūrio.-Visi pradėjo saldžiai juoktis, o tuo tarpu Hermiona jau sliūkino link bibliotekos.
***********************

Bibliotekoje buvo šilta: senų knygų kvapas net nosį glostė, buvo šioke tokia prietema. Drėbės ant minkštos sofos ir atrėmusi galvą į sieną užsimerkė. Pratūnojo gal kokias dešimt minučių: kūnas atrodė, kad iš naujo gimė, galva pasidarė lengvesnė, net kvėpuoti buvo gera. Girdėjos, kaip už langų siautė audra- primenanti Ronio audrą- kas kartėmis vėjas pūstelėdavo smarkiau, todėl sukeldavo triukšmą tiems, kurie sedėjo netoli langų. Kol Hermiona lūkuriavo užsimerkusi ir atsigaudinėjo po visos sunkios dienos, išgirdo, kaip kažkas šalia jos, tyliai prisėdo. Jautė, kad akimis ji yra nužiūrinėjama. Nuo kiekvieno bato siūlėlio iki paskutinio galvos plaukelio.
-O tu ištiesų graži. Baisu, kai niekas tokios protingos ir kilnios merginos nesaugo.- perbraukė per plaukus su balta ranka.
-Ačiū, smagu, kad kažkam aš rūpiu...ne taip, kaip savo buvusiam geriausiam draugui, net nusispjaut.
-Dėl to ir nereikia pasitikėti draugais taip smarkiai, manau žinosi?- klausiamuoju balsu paklausė.
-O priešu dar labiau?- klausimu į klausimą atsakė Hermiona. Atsimerkusi akis,pažvelgė į kairę pusę. Tenai sedėjo Drakas. Matės, kad ant kaktos tysojo prakaito lašeliai, akys begiojo po visa patalpą.Įkyrelė nusišypsojo ir pradėjo toliau murmėti:
-Retas reiškinys.- su užuomena tyliai suburbėjo.
-Koks?
-Tu- bibliotekoje, tai juk neįmanomas dalykas.
-Žinai, visko pasitaiko gyvenime,- nusišypsojo šelmiška šypsenėle.-Girdėjau susipykai stipriai su Roniu.Ir ką jau taip pasakė?
-Žinai, kai geriausias draugas pavadina...na pavadina...,- ji nebeatlaikė ir apsiverkė.Šaltu,lediniu veidu bėgo ašaros, atrodė, kad tuoj išdegins veidą,- kai pavadina purvkrauje nesinori net tam žmogui į akis pasižiūrėti.
Drakas ja staiga apkabino ir taip prisispaudė prie jos, kad net girdėjo greita širdies plakimą.Padėjo galvą ant peties ir glostė nugarą, vis sakydamas: "viskas bus gerai, nusiramink,aš su tavim". Hermionai taip buvo gera, kad net nesinorėjo, kad šitas laikas taip staiga prabėgtu. Su ranka užsikišus sruoga už ausies atsisuko į baltaplaukį.
-Ai bėje, girdėjau išvyką rytoj...Eisi?-Pašnibždomis Drakas pasakė
-Net nežinau ar verta..tokia pat nuotaika kaip ir lauke, nemanau, kad ji pasikeistu, jeigu kur nors iškiščiau galvą.
-Nes galvoju..jeigu tu eitum viena taip galėtume...na žinai, kartu? Nenorėtum? Nueitume į "Devyni medus" arba šiaip į kokia kavinę?
-Drakai..nemanai, kad žmonės ką nor..- jos dėmesį nutraukė iš lentynos nukritusios knygos.
-Hermiona, na ir kas...manau, kad jaučiam tą patį... tu pagalvok, ir parašyk šiandien...O jau puse septynių.Einam pavalgysim ir pasijusi kaip naujas žmogus.
Jie atsistojo ir nukiūrino link durų. Drakas išsidrąsino ir per pečius apkabink ją,o rudaplaukė padėjo savo galvą ant jo pečių ir palengva slinko link didžiosios salės. Kol jie ėjo susikabine, už kiekvieno kampo išgirsdavo apkalbų, buvo nužiūrinėjami. Gal būt Įkyrėlei buvo baisiausia, kad nesutiktu Ronio. Įdomu kokia būtu jo išraiška.

Autorės žodis:
Labai dėkoju, kas skaitos ir liekat ištvermingi.
Jūsų
-Dracintare