Pažadėk

5 skyrius

Karšta. Aš degu. Pramerkiau akis, tačiau turėjau ir vėl smarkiai jas sumerkti, nes saulės spinduliai švietė tiesiai man į veidą. Pasukau galvą į kitą pusę, ir vangiu rankos mostu nubraukiau prakaito lašelius nuo kaktos. Atmerkiau vieną akį, tam, kad pamatyčiau Danielį miegantį šalia. Jo burna buvo pražiota, ir dešiniu skruostu bjauriai tekėjo seilės. Sukikenau. Nepaisant to, jis vistiek atrodė tarsi angelėlis. Atsisėdau ant lovos krašto ir patraukiau drėgnus plaukus nuo veido.

Kaip gerai, kad šiandien šestadienis. Nusišypsojau pati sau, bet ūmai šypsena dingo iš mano veido. Šeštadieniais man vistiek reikia dirbti.

Tyliai išėjau iš miegamojo. Nelabai pamenu kaip ten atsidūriau, nes vis dėlto vyną pabaigėme. Ir šampaną. Ir,regis, šiek tiek viskio.

Patraukiau į dušą, nes jaučiausi labai lipni. Po to, nieko nelaukdama, nuėjau į virtuvę. Keletas minučių ir pusryčiai paruošti. Kai į lėkštes krėčiau kiaušinienę, tarpdury pasirodė Danielis.

-Labas rytas,-tariau ir išsišiepiau.

-Labas,-kimiu balsu pasakė ir priėjęs apsivijo rankomis aplink juosmenį.-Dievinu, kai gamini.

Pasukau veidą ir švelniai pakštelėjau jam į skruostą. Tada vikriu judesiu išsilaisvinau iš jo glėbio ir pastačiau lėkštes ant stalo. Bevalgydami aptarinėjome šiandienos planus.

-Na, aš turiu visą dieną. Bare reikia būti tik šeštą,-informavau.

-Nemanau, kad šiandien pavyks ką nors nuveikti. Viešbutyje turiu pavaduoti draugą.

Patempiau lūpą.

-Tuomet būsiu su Ebe.

Jis nusišypsojo ir linktelėjo.

Po pusryčių dar trumpam prigulėme ir tada išvažiavom. Aš - namo, Danielis - į darbą. Atsisveikinusi prie durų šiltai jį apkabinau ir dar kartą padėkojau už bilietus. Vis dar negaliu tuo patikėti.

-Aš namie!-surikau nusiaudama batus.

-Tai kaip sekėsi?-mergina pasirodė iš virtuvės, visa aplipusi blynų tešla.

-Aš vos jo nenuodijau,-kritau į sofą ir užsikėliau kojas ant stalo.-Ar gali patikėti, iškepiau sausainių su riešutais, kai jis yra alergiškas prakeiktiems riešutams!

Iš gretimo kambario pasigirdo šaižus juokas.

-Be to, per savo gimtadienį skrendu į Italiją.

Draugė akimirksniu atsidūrė priešais.

-Negali būti,-sukryžiavo rankas.

-Gali.

Netrukus užsidengiau ausis, nes Ebė pradėjo spiegti kaip mokinukė, pamačiusi savo dievaitį. Katastrofa. Ji trypčiojo iš laimės ir kratė galvą.

-Aš taaaaip pavydžiu,-dribo šalia.

Pavarčiau akis,bet nusišypsojau.

-Ką šiandien manai apie paplūdimį?-paklausiau.

-Duok man penkias minutes,-ji šūktelėjo, kai bėgo kambario link.

Ir lygiai po penkių minučių mes stovėjome po kaitrinančia Kalifornijos saule, kol Ebė stengėsi sugraibyti automobilio raktelius. Keiksmų virtinė pasipylė iš jos burnos, kai rakteliai pakrito po mašina. Tyliai sukikenau, bet tai išgirdusi, mergina piktai debtelėjo į mane. Ji pasilenkė taisydamasi savo vos užpakalį dengiantį sijoną. Greitai pakišo ranką po automobiliu, bet nespėjo. Pro šalį dviračiais važiuojantys vaikinai šušvilpė kelis kartus. Vienas net tiesė ranką į Ebę. Mergina atsistojo ir dar kartą pasitaisiusi sijoną, pavartė akis.

Įsėdome į automobilį ir pirmas dalykas kurį padariau, žinoma, buvo įjungti kondicionierių. Po laisva suknele buvau užsidėjusi maudymosi kostiumėlį, kuris nepatogiai spaudė visą kelionę.

Prie paplūdimio rikiavosi minia žmonių, pačiame paplūdymyje jų buvo dar daugiau. Ledų kioskelių savininkai tikriausiai susikrauna nemažus pinigus. Su Ebe suradome laisvą plotelį ir išsiskleidę kėdes prisėdome. Mergina ištepė mane kremu, o pati nuskuodė į vandenį. Taip ir praėjo diena: vanduo, krėslas, ledai, vanduo, krėslas, dar ledų ir galiausiai namai.

-Manau, apsvilau,-suinkštė Ebė krisdama į lovą.

-Apsvilai?-sukikenau, tepdamasi kremą.

Ji kažką neaiškiai sumurmėjo ir nutilo. Neskubėdama lengvai pasidažiau, apsirengiau ir susirinkusi reikalingus daiktus buvau pasiruošusi išvykti.

-Išeinu. Lauksiu tavęs dešimtą,-tariau praeidama pro Ebę, tačiau ši kietai snaudė.

Iki darbo pradžios buvo likusi daugiau nei pusė valandos, todėl neskubėdama ir mėgaudamasi dar viena ledų porcija, žingsniavau baro link. Mintyse įsivaizdavau svajonių atostogas su Danieliu. Lygiai po mėnesio vaikščiosiu Romos gatvelėmis ir kartosiu sau, koks nuostabus yra mano vaikinas.

Atėjau pačiu laiku. Su Brigita, juodaplauke,apsikeitėme vietomis ir aš,nieko nelaukdama pradėjau darbus. Buvau itin geros nuotaikos. Regis, net karštis nesumažins mano džiaugsmo. Įnirtingai valiau stalviršį, pagal etiketes dėliojau butelius, šluosčiau stalus, ploviau bokalus ir net nepastebėjau, kaip baras prisipildė. Laikas tiesiog praskriejo. Pažvelgusi į laikrodį, rodantį po aštuonių valandų dvylika minučių, dar labiau nusiteikiau. Pakėliau akis, kad nuskenuočiau aplinką.

Dešiniajame kampe penki vyrukai žaidė biliardą, prie stalų sėdintys žmonės įsijautę šnekučiavosi, prie baro kiurksantys tylėjo kaip pelės po šluotom, o kairiajame kampe, prie stalelio sėdėjo vienas vienintelis žmogus. Ta vieta prie lango nebuvo itin populiari, nes neapšviesta ir slogi. Tačiau, kažkoks, man nepažįstamas vaikinas sėdėjo ant vienos iš dviejų kėdžių ir pirštu suko ratus stiklinės kraštais. Bet vis dėlto, aš jį atpažinau. Tas pats vaikinas, kuris anądien sėdėjo prie baro ir skundėsi meile. Dažniausiai neprisimenu savo klientų, nebent jie lankosi čia kiekvieną dieną, tačiau šį, kažkodėl, prisiminiau. Gal dėl to, kad jis be galo apgaulingas. Iš pirmo žvilgsnio, neturi kuo skųstis, bet jaučiu, kad jį slegia kažkas sunkaus.

Vaikinas pakėlė galvą ir akimirkai mūsų žvilgsniai susitiko. Galiu prisiekti, kad esu jį mačiusi anksčiau. Ne bare, bet kitur. Kažkas manyje suspurdėjo, bet greitai išnyko, kai nepažįstamasis nuleido galvą į stiklinę. Nupurčiau visas mintis šalin ir toliau dirbau savo darbą-pilsčiau gėrimus apkvaitusiems seniams.

Taip praėjo dar geras pusvalandis. Nekantravau, kada galėsiu grįžti namo.

Staiga kažkas nuvirto, pasigirdo riksmas. Sąmyšis bare patraukė mano dėmesį. Pakėliau akis, bandydama surasti šaltinį,tačiau už nieko neužsikabinau, kai pastebėjau visų žvilgsnius ir pajuokiančias šypsenas nukreiptas į kairįjį stalelį.

Girtą ir vos ant kojų pastovintį vaikiną, iš visų jėgų darkė trumpaplaukė brunetė. Ji tempė jį į save, tikriausiai norėjo išvesti iš baro, tačiau šis nė krust. Pasigirdo piktas klyktelėjimas ir tada verksmas. Mergina užsidengusi veidą išlėkė iš baro. Vaikinui,regis, nė motais, kad pusė baro žiūri tiesiai į šį spektaklį. Jis nerangiai pakilo nuo kėdės ir numetė kupiūrą ant stalo. Prie pat durų dar atsisuko į baro pusę.

Tą, kas įvyko paskui, tikriausiai lėmė daugybė dalykų. Tinkamas apšvietimas, mažai žmonių prie išėjimo, trumpam nutilusi muzika, jo mimika ir girtas žvilgnis. Bet prisiekiu, sekundei pamaniau, kad štai ten, ką tik aprėktas ir tempte tempiamas iš baro vaikinas, buvo Aleksas.

Tačiau po sekundės jis dingo tarp nežinia iš kur atsiradusių žmonių, šviesos prigeso ir muzika vėl skambėjo.