Pažadėk

6 skyrius

Pono Lànkasterio paskaitos, tikriausiai buvo pats nuobodžiausias dalykas, visame plačiame pasaulyje. Kam rūpi architektūros istorija? Sėdėjau galvą parėmusi ranka ir mintimis klajojau visai kitur. Nusikėliau į renesansą, apie kurį jau gerą valandą nesustodamas kalba profesorius. Įsivaizdavau save su pūsta suknele ir veržiančiu korsetu tokią karštą dieną kaip ši. Tikriausiai nualpčiau. Bet, tada mintyse iškilo vaizdas, kai mane bealpstančią išgelbsti riteris ant žirgo. Nematau ko veido, nes šarvai užtraukti, tačiau pro mažą plyšelį matosi, tik šviesių plaukų sruoga. Aleksas?..

Ar ten,bare, buvo jis? Gal man tik pasivaideno? Bet tai, kaip jis į mane pažiūrėjo... Net šiurpuliai per kūną perėjo. Kita vertus, šansai ir vėl jį pamatyti, tokie patys, kaip ir išlošti loterijoje. Tai yra, lygūs nuliui.

Nemėgstu apie jį galvoti, nenoriu jo prisiminti. Ir, tikriausiai, tai pirmasis kartas šiais metais, kai aš galvoju apie Aleksą. Tai keista, nenatūralu ir nejauku. Manau, visada prisiminsiu jį kaip savo pirmąją meilę, jeigu tokia iš viso galima jį pavadinti. Tačiau nenoriu gyventi praeitimi, o ir ištartas jo vardas nebesukelia jausmų antplūdžio.

-Psst,-Ebė truktelėjo mano rankovę,nuo ko mano ranka slystelėjo ir aš veidu plojausi į stalą.

Visų akys susmigo į nemalonaus garso ir vaizdo šaltinį, pasigirdo keletas krizenimų ir vėl buvo ramu, tik profesorius nepatikliai žiūrėjo į mūsų pusę.

-Šiandien Bilis pakvietė mane į vakarėlį. Aš einu,-vis dar besijuokdama pasakė draugė.

-Aš atsisakysiu. Šiandien pirmadienis ir man reikia mokintis.

-Bet, juk tau laisvadienis,-pasikasė kaktą

-Būtent todėl ir noriu likti toliau nuo alkoholio.

Mergina pavartė akis, bet daugiau nebesiginčijo.

***

Namuose buvo kaip pragare. Nebeturėjome kuo kvėpuoti, oras net svilino odą, todėl, nenorėdamos ilgiau to kęsti, palikome velnio irštvą ir patraukėm į miestą. Ebė painiais keliukais vedėsi mane, į pasak jos, pačią geriausią kavinę mieste. Ir aš nesipriešindama sekiau iš paskos, nes buvau žvėriškai išalkusi. Merginai pravėrus pastato duris, suskambo varpelis. Apsidairiau aplinkui. Ne penkių žvaigždučių restoranas, tačiau labai jaukus. Sekundėlei pajaučiau namų ilgesį, bet jis akimirksniu išblėso. Susiradome laisvą vietą ir netrukus prie mūsų priėjo žavus vaikinukas. Jam tikrai nebuvo daugiau nei šešiolika, tačiau tai jam nesutrukdė paflirtuoti su Ebe. Prisidengusi meniu pavarčiau akis, kol tiedu keitėsi numeriais.

-Žinai, kad tai nelegalu?-paklausiau kai vaikinas nuėjo su mūsų užsakymais.

Ji tik patrūkčiojo pečiais ir skardžiai nusijuokė.

-Tu privalai eiti su manimi į tą vakarėlį. Maldauju,-ji patempė lūpą ir graudžiai pažvelgė į mane.

-Jokiu būdu. Šią savaitę mums atsiskaitymai. Juk žinai tai?

-Na taip, bet juk tai tik vienas, menkas vakarėlis,-toliau nepasidavė ji.-Aš ten nieko nepažinosiu. Man reikia tavęs.

-Neabejoji, kad labai greitai susirastum ten draugų,-mirktelėjau akį, o ji susiraukė.

-Tu tokia nuoboda,-susikėlė rankas ant krūtinės ir viena akimi žvilgčiojo į mane, tikėdamasi, kad toks jos manevras suveiks.

Bet aš tik siurbtelėjau kolos.

-Kiek žmonių ten bus?

Po mano klausimo Ebė išsišiepė kaip vaikas.

-Taip ir žinojau, kad eisi,-suplojo rankomis.

-Aš dar nieko nesakiau,-pakilnojau antakius, tačiau pamačiusi rūstų jos žvilgsnį susitvardžiau nuo dar vienos replikos.

Netrukus mums atnešė maistą, kuris turiu pasakyti, tikrai buvo neblogas. Tačiau niekada nepranoks Danielio suktinukų. Prie jų jis vargo kelias valandas. Ir nors šiek tiek persūdė, jie vistiek buvo be galo skanūs. Tikriausiai dėl to, kad jis juos gamino.

Pavalgiusios ir susimokėjusios vėl išėjom į šiltą orą. Tačiau dabar jis buvo maloniai šiltas.

Ebei prireikė suknelės vakarėliui, todėl dar užsukome į kelias parduotuves.

-Žinai, kad pinigus tau atiduosiu,-pasakė ji iš persirengimo kabinos ir tuoj pat pasirodė su rusva suknele.

-Idealiai tau tinka,-pasakiau ir nusišypsojau.

Audinys lengvai prigludo prie jos kūno. Nors iškirptė gal ir buvo šiek tiek per didelė, nieko nesakiau, nes tai vistiek nebūtų jos sustapdę. Tačiau suknelė atrodė tikrai gražiai.

Sumokėjau už jos suknelę, primindama, kad skola auga. Nenutuokiu kada ji ją atiduos, nes rodos, darbo net neieško.

Grįžusios namo persirengėm. Aš apsivilkau juodą, ilgarankovę suknią, o Ebė naująją. Ji padarė man makiažą, iššukavo plaukus ir septintą valandą mes jau buvome pasiruošusios.

Kai tik privažiavome milžinišką namą, staigiai pasukau galvą į Ebę.

-Neminėjai, kad jį rengia Tomas,-iškošiau pro dantis.

-Aš pati to nežinojau,-išpūtė akis.

-Aš neinu,-sukryžiavau rankas ties krūtine.

-Nagi, tu jo gal net nesutiksi.

Tomas gana sena istorija. Bet nelabai maloni. Apibendrinus, buvo maždaug taip: kai tik įstojau į universitetą, Tomas, kuris tuo metu buvo antrakursis, lindo prie manęs. Žinoma, jau nebuvau vaikas,todėl to nesureikšminau, tačiau jis niekaip neatstojo ir aš galiausiai pasidaviau. Mes pradėjome bendraut, vienu metu net buvome geri draugai. Net nepajaučiau, kaip jis man pradeda patikti. Ir iš jo sulaukdavau kažko panašaus. Ši istorija, be abejo, baigėsi kaip ir visos tokio tipo istorijos. Jis mane apgavo. Vieną vakarą prisipažino, kad jau ilgai jam patinku, o sekančią dieną vaikščiojo susikibęs už rankų su kažkokia mergina. Taip ir nesupratau, nei ko jam iš manęs reikėjo, nei kodėl jis taip pasielgė. Bet vėliau sutikau Danielį ir viskas vėl buvo gerai.

-Jokiais būdais,-atrėžiau.

-Aš prisiekiu, jeigu tik pamatysime jį kilometro spinduliu, mausim iš ten.

Atsidusau ir atidariau mašinos dureles.

Dieve, palinkėk man sekmės, nes laukia pragariškos valandos.