Sausainių Krautuvėlė (BAIGTA)

I skyrius: 1 dalis.

Skubant Tauerio alėja tolyn daugelis žmonių praeidavo pro prieblandoje skendinčias duris prie pat skersgatvio. O be reikalo. Sustojus prie tų tamsių durelių apdulkėjusiais stiklais buvo galima užuosti pasakišką gardžių sausainių kvapą, meiliai kviečiantį užeiti į vidų. Bet, kaip jau minėjau anksčiau, daugelis praeidavo pro šios krautuvėlės duris jų net nepastebėję.

O toje krautuvėlėje dirbo senyva moteris, vardu Mis Vafli. Niekas jos kitaip ir nevadino, o jos vafliai buvo gardžiausi visame mieste, bet tai žinojo tik neskubantys žmonės, kurie neskubėjo ir lėtai žingsniuodami Tauerio alėja užuodė gardžių sausainių kvapą. Tuomet neskubantys žmonės dažniausiai praverdavo krautuvėlės duris ir išsigąsdavo sutilindžiavus varpeliui. Varpelis buvo senas, tokių jau niekas negamino, tad skambėjo šiltai ir švelniai. Todėl neskubantys žmonės ir išsigąsdavo - ne kasdien išgirsi šiltą varpelį, o šiuolaikiniai žmonės labai keistai reaguodavo į šiltą varpelių garsą.

O krautuvėlės viduje buvo be galo jauku ir šilta. Lentynos buvo prikrautos dėžių su šiltais sausainiais ar šaldytais pyragais. Ir niekas nežinojo, iš kur jie visi, taigi neskubantys žmonės patraukdavo prie prekystalio, taip pat gausiai aplipusio dulkelėmis. O už jo ant supamos kėdės sėdėdavo sena senučiukė susiraukšlėjusiu, bet žvitriu veidu. Mis Vafli, iškart suprasdavo visi. Vaikai ją vadino sausainių burtininke, o suaugusieji - fokusininke. Tik tai, jų manymu, buvo nesubrendęs elgesys senutei. Bet sausainių norėjo visi suaugę žmonės, ypatingai Mis Vafli sausainių, tad ir bendraudavo su senute.

Taigi neskubantys žmonės pamatydavo Mis Vafli ir labai sutrikdavo - krautuvėlėje būdavo tylu, jauku, o Mis Vafli visada sėdėdavo ir supdavosi savo kėdėje.

- Kiekvienas žmogus atras savo skonį, mielasis, tik reikia labai atidžiai išsirinkti. Ar tau patinka vanilė? Neapsigauk, pas mane jausi skanesnį cinamono kvapą, - ir Mis Vafli atsistodavo bei išlindusi iš už prekystalio vesdavosi neskubantį žmogų palei lentynas ir liepdavo uosti, kol jis suras sau nuostabiai tinkantį kvapą. Ar tai būtų varškė, obuoliai, o galbūt pipirai - čili tikdavo retam žmogui, bet viliojo ne vieną ir tik Mis Vafli pakartojus, kad reikia rinktis nuostabiausią kvapą, neskubantis žmogus išsirinkdavo sielos kvapą. Ar tai buvo žolės kvapo sausainiai, ar karštos vasaros dienos, ar atrakcionų parko kvapas. Visa tai tilpo Mis Vafli krautuvėlėje.

Ir kai neskubantis žmogus išsirinkdavo sau tinkantį kvapą, jis su senute grįždavo prie prekystalio ir Mis Vafli supakuodavo tiek sausainių, kiek tik ji pati norėjo. O pakuodavo ji labai paslaptingai - sausainių iš dėžės neišimdavo, o ištraukdavo juos iš po prekystalio. Tuomet įvyniodavo į sidabrinį popierėlį ir trapiais pirštais lankstydavo popieriaus kraštelius. Sausainiai būdavo sandariai supakuoti ir kvepėdavo kaip nielad nuostabiai. Tuomet paketėlį Mis Vafli įdėdavo į rudą maišelį ir sausainių kvapas išnykdavo tarp šviežių bandelių ir sviesto kvapo - jis patikdavo visiems. Neskubantis žmogus visada norėdavo sumokėti daug pinigų Mis Vafli, bet jai užtekdavo vienos monetos. Ji sakydavo, kad kvapai yra nemokami ir jai tereikia nedidelio priminimo alie klientą, mat Mis Vafli nei vieno kliento nepamiršdavo. Kurgi pamirši - kiekvienas neskubantis žmogus atklysdavo į Sausainių Krautuvėlę ir antrą kartą, ir trečią. Jo sielos kvapas lydėdavo jį rudame pakelyje namo, o sidabrinis paketėlis visada kvepėdavo ir džiugindavo mažus vaikus - jis švelniai šiugždėjo ir blizgėjo. O Mis Vafli patenkinta supdavosi ant kėdės ir džiūgaudavo - ji visada žinojo, kas nutinka jos sidabriniams sausainių pakeliams.

Nauja mano istorija, ji tikrai nebus ilga ir tikiuosi, kad skaitysit šį trumpą ir jaukų pasakojimą :)