Timor ✔

2

Diena nuo pačio ryto nusimatė šalta. Vos pabudus mane pasitiko šaltas rudens vėjas. O aš nenorėdama prisikrauti per daug daiktų, apsirengiau daug ploniau nei derėtų. Slėpdama ginklus pajutau kažką sukibirkščiuojant krūtinėje. Mano širdis griežtai atsisakė ten eiti.

Išėjusi iš savo kambario, esančio tiesiai prieš apsaugos pastatą, radau stovinčius penkis išrikiuotus vyrus. Pasitempusius, su ginklais ir ryžtingais veidas. Vienintelis, kurį pažinojau buvo Rikas.

'Eisime, per laukus' Garsiai pasakiau ir pradėjau eiti pirma, braudamasi per kelias kartas medžių. Jie čia jau šimtus metų. Kartais įsivaizduoju , kiek skausmo ir kraujo jie matė... Kiek daug paslapčių jie slepia.

Po gero pusvalandžio pasiekėm miesto sieną. Bejausmiai niekada nestebėjo sienos, jie retai eidavo už jos ribų( nebent rasdavo kaimelį). Todėl nusigauti iki sienos buvo saugu, bet už sienos jau nebe. Pažvelgiau į Riką ir akimis parodžiau į viršų.

'Džo, lipi į viršų ir reportuoji apie padėtį' Tyliai sušaukė. Ir vienas iš vyrų priėjo prie metalinių vartų, pūpsančių čia jau kelis metus. Vaikinas gal keletą sekundžių grabaliojosi ir bandė save pakelti bent į metro aukštį. Siena tik 3 metrų. Žioplys.

Susinervinusi priėjau prie jo ir iš visų jėgų pastūmiau tolyn. Užkėliau kojas ant metalinio papuošimo ir šoktelėjusi viršun rankomis užsikabinau už sienos viršuje. Rankomis iškėliau save į viršų ir be problemų atsidūriau ant sienos.

Pasitikęs vaizdas pribloškė, užgniaužė kvapą ir suvimdė mano uoslę. Susiraukusi nušokau žemyn ir prieš nusileisdama padariau kūlverstį.

Buvau čia prieš keletą savaičių, tačiau tada vaizdas, taip neslėgė širdies.

Vijokliai apsivijo pavargusių sienų kampus. Keli pastati, jau net ėmę griūti. Ant žemės išsimėtę pūvantys lavonai, todėl nosį pasiekęs jų tvaikas, ją užrietė į viršų. Čia velniškai trūksta spalvų, bet labiausiai žmogiškos gyvybės.

Prisimenu tas akimirkas, kai čia zujo žmonės, net neįtardami, kad po sekundės bėgs, taip stipriai, kad širdis norės iššokti iš krūtinės. Bet neilgam. Netrukus ji bus išplėšta.

Miestas tuščias ir siaubingai tylus. Tokia tyla būna tik prieš audrą, atrodo, tiesiog galiu užuosti už poros kilometrų esančius bejausmius ir jų kruvinas rankas nužudžiusias daugiau žmonių, nei bet kas galėtų įsivaizduoti.

Apsisukusi grįžau ir kuo tyliau pradariau vartų kampą. Šie vartai buvo keisti, nes turėjo maždaug tris skirtingus atsidarymus ir viena iš jų panaudojau aš. Tai buvo atidarymas iš pačios. Taip atsiranda plyšys pro kurį galima atsigulus praslysti. Daviau Rikui ženklą ir nereikėjo ilgai laukti, kol jis su likusiais jau stovėjo čia.

Jie visai kaip ir aš suraukė savo nosis, tačiau tas pats bailys, nesugebėjęs įlipti į šiuos vartus ir atsidurti čia, nusikosėjo. Po velnių iš kur Rikas traukia tokius žioplius? Susinervinusi išsitraukiau ginklą ir žiebiau jam į veidą. Jis pasuko savo galvą ir ranka užsidengė ką tik sumuštą skruostą. Tokios mergaitės dar nemačiau..

'Dink iš čia!'Tyliai surėkiau jam ir jis greit išlindo per tuos pačius vartus, per kuriuos ir atėjo į šią Dievo pamirštą vietą. Atsisukau į likusius vyrus. Mūsų liko tik penki. Bet taip net geriau. 'Tu, eini į biblioteką. Blondinas keliauja į parduotuvę. Juodaplaukis ir Rikas keliaujat į vaistinę. Už 30 - minučių susitinkam čia. Jei kažkas neateis dinkit iš čia ir nesitikėkit jo pamatyti. Supratot?' Vaikinai tyliai palinkčiojo. Pirmasis vaikinas patraukė į biblioteką. Taigi jis nuėjo į kairę. Blondinas patraukė tiesiai į priekį, o Louis ir kažkoks vaikinas šalia jo patraukė į vidurį. O aš patraukiau į dešinę. Mes visi išsiskyrėm dingdami tarp didelių, negyvų pastatų jūros.

Gatvės buvo siauros. Daugiausiai pasiekiamos vienam žmogui, žinau, kad viduryje turėjo būti aikštelė - centras, o nuo jos lengviausia pasiekti duomenų bazę ir rasti ginklų ir mums taip reikalingų vaistų. Šis miestas priminė labirintą, nes bet kurią akimirką galėjau pasiklysti. Laimei pažinojau visą šią aplinką, kaip penkis savo pirštus, todėl baimės neturėjau. Nardžiau gatvėmis, kaip žuvis vandenyje. Kol radau taip išsvajotą vidurį. Tai buvo kiaušinio formos vieta, aplink kurią iš vis pusių vedė visi keliai. Ilgai negalvojusi patraukiau į tuščią tatuiruočių saloną, už kurio slypėjo vaistinė.

Pravėriau duris jų negirgždindama. Nosį iškarto pasiekė bjaurus pūvančio lavono tvaikas. Ant žemės gulėjo keli maždaug savaitės senumo negyvėliai.
Atsargiai apėjau kraują. Priėjau prie galinių durų ir jas atidariau. Mano nelaimei jos neatsidarė, taip tyliai, kaip tikėjausi.Nusikeikiau ir kuo greičiau įžengiau į sekančią patalpą už tų durų. Negalėčiau sakyti, kad čia buvo geriau. Tas pats nykus tvaikas ir nosį riečiantis mirties kvapas. Atsidusau ir apsižvalgiau tarp didelių baltų lentynų. Anksčiau čia buvo dar viena vaistinė.

Čia dirbo toks mielas senelis. Jis visada nešiojo akinius, kurie nukrisdavo,ant jo nosies ir tai atrodė kraupiai, kai jis pakeldavo akis ir žiūrėdavo ne per akinius, piktu žvilgsniu. Jo rankos visada drebėjo ir nors jis buvo mielas ir draugiškas, jis visada sakė, kad indigo žmonės sunaikins žemę. Vis dėl to jis buvo teisus.

Atsidusau ir pradėjau vaikščioti, žvalgydamasi po lentynas. Viskas ką man pavyko rasti tai migdomieji. Velnias. Nieko gero.

Jau buvau daranti duris, kol kažkas jų nepravėrė greičiau už mane.

Greit atsistojau ant kojų ir išsitraukusi ginklą pradėjau šaudyti į blondiną bėgdama už baltų spintų.

Giliai kvėpuodama užlindau už vienos iš spintų ir stengiausi nuraminti savo kvėpavimą. Tai tikrai bejausmis, bet jis neatrodė kaip visi bejausmiai. Visi bejausmiai rudakiai arba žaliaakiai, o jis buvo mėlynakis. Jį išdavė, tik tai, kad jis norėjo mane nužudyti ir perdurto mėnulio tatuiruotė.

Nereikėjo laukti, kol visa spinta buvo pastumta ir ji krito ant manęs. Greit išlipau iš tos vietos ir akis į akį susidūriau su tuo pačiu blondinu, tik šį kartą jis buvo su ginklu rankose. Jis paleido kulką į mane, o aš pasisukau šonu ir iš visų jėgų išsibėgėjusi spyriau jam į veidą,  taip jį parversdama ant žemės. Jis pagavo mano koją ir parvertė mane ant šalia. Su savo svoriu prispaudė prie šaltų betoninių grindų ir du kartus trenkė mano galvą į žemę, taip, kad galva akimirksniu apsvaigo. Sudejavau nuo skausmo ir apsivertusi nustūmiau jį nuo savęs, suvarydama vieną iš durklų jam į pilvą. Tai susilpnino jį kelioms sekundėms, kol aš spėjau atsistoti, jo žaizda spėjo užgyti. Po velnių, nekenčiu šitos bejausmių savybės.

Bejausmis nieko nelaukdamas metė peilį į mane. Aš spėjau apsisukti taip, kad peilis užkabintų tik dalį mano pečių. Pikta pažvelgiau į bejausmį ir pasvėrusi savo kūną nuo spintelės pastūmiau jį tolyn nuo manęs, su kojomis. Iškart pasiėmiau kitą savo peilį ir pradėjau bėgti link jo. Nieko nelaukusi užšokau ant jo ir iškėlusi norėjau durti į bejausmį, bet jo rankos sulaikė jį.

'Tu manęs niekada nenužudysi, suske' Lediniu balsu pasakė ir išplėšė ginklą man iš rankų jį kažkur numesdamas. To užteko, kad sukrisčiau ant žemės ir pasiduočiau blondino įtakai. Netrukus jo rankos suspaudė mano kaklą.

Bejausmiai nekalba. Kas jis toks?