Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

♥

Sveiki!

Šitos žinutės nenorėjau rašyt niekada. Bet žiūrint pagal mano aktyvumą pastaruosius mėnesius manau galit nuspėt. Jei perskaitysit viską ką parašysiu būsiu labai dėkinga.(Jei nenorit skaityt 1000 žodžių tiesiog keliaukit į pačią apačią)

Kaip jau ir nuspėjat visiškai nutraukiu istoriją. Žinau, kad yr žmonių kuriem patiko, kurie skaitė ir mane palaikė. Kurie tikėjo manimi, kad galiu toliau rašyt ir pabaigt. Bet viskas susiklostė kitaip. Nebenoriu rašyt jau senokai. Tiesa sakant nenoriu šitos istorijos rašyt.

Būsiu visai atvira. Aš ją pradėjau rašyt pradžioje 2015 metų. Tada dar nieko nežinojau apie rašymą, apie istorijų kūrimą. Istoriją pradėjau iš 'oro'. Tuo metu tiesiog gyvenau HP pasauly. Man tai buvo labai didelis, naujas ir erdvus gyvenimo žingsnis. Skamba keistai? Būtent HP mane pilnai įtraukė į fandom'us. O tai yra puiku. Atsiveria tiek naujų dalykų, galimybių. Bet dėja, nesu tas žmogus kuris ilgai lieka prie vieno dalyko. Su laiku pradėjau vis daugiau žiūrėt filmų, serialų ir kaip supratot keičiau fandomus. Dabar HP man vis yra svarbi dalis, bet nebe tokia kokia buvo ankščiau.

Tai grįžtu prie temos nes visai nuklydau vieną momentą. Tą dieną kai sugalvojau parašyt fan fiction tiesiog prisėdau ir nė nenutuokdama apie ką noriu rašyt parašiau pačią pirmą dalį(aišku pagalvojau apie draką ir t.t, bet tik ne apie pabaigą). Dabar jau žinau, kad reikėjo viską susiplanuot. Pradžia visą eigą ir kaip baigsis, bet kurgi aš pagalvosiu. Ir taip tęsės toliau. Viduryje mano rašymo supratau, kad reikia pradėt planuot skyrius nes visiškai nuklysiu. Ir tai pradėjau daryt, bet buvo per vėlu. Kas buvo parašyta nebegalėjau pakeist. Ir jau kai man dabar liko visai nedaug iki PIRMOS dalies pabaigos, na aš nebegaliu. Viskas susimalę į vieną didelę, nesamoningą masę. Tai pirmas dalykas kuris mane pradėjo stabdyt.

 Kai įkėliau pirmas kelias dalis aš buvau tokia laiminga sulaukdama komentarų ir nuomonių. Jaučiaus, kad galiu kažką daryt ir džiugint kitus. Todėl rašiau kas dvi dienas. Keliau iš kart parašius paskutinį žodį ir net nežiūrėjau į klaidas. Ir ohoho jų kiek buvo ir vis dar esa. Ir taip buvo iki šiol. Aš negalėjau susilaikyt ir palaukt kelias valandas ar dieną. Aš norėjau, kad jus pradžiuginčiau, kad pati būčiau laiminga. Tai net skamba šiek tiek savanaudiškai. Bet aš vis dar jus visus labai myliu, kad skaitėt. Štai antras dalykas kodėl palieku viską neužbaigus. Daug klaidų, prastas rašymas(aš tikrai patobulėjau. Ir dabar paskaičius kokį nors sakinį iš pirmųjų dalių noris susigūžt į rutuliuką) ir daug dalių kurios tiesiog nedarė esmės.


 Pasuku viską ties kristalu.  Niekada nesakiau kodėl aš taip pavadinau istoriją. Niekad neminėjau jo atsiradimo. Ir jūs dabar manot, kad viskas kaip ir aišku? Dėja.
 Kristalo paskirtis buvo visai kitokia. Jis buvo tik smulkmena tarp tūkstančių kitų. Kristalas turėjo būt tik paprastas kristalas kurį Leila gavo nuo Drako. Tai dalykas kurį buvau apgalvojus. O kaip aš džiaugiuos, kad viskas išėjo kitaip. Dabar tas kristalas daug įdomesnis, ir paslaptingesnis. Jis pridėjo istorijai žavesio. To ko ji būtų neturėjus.

 Kai parašiau visą sceną apie mišką ir žalią blyksnį tada man šovė i galvą mintis apie galingesnį ir įdomesnį akmenuką.Kodėl gi ne? Jis bus kažkas naujo kas nukreiptų dėmesį nuo Dreilos santykių. Ir jum tai patiko. Nors manau.
 Na ir viskas ėjos toliau. Dasidėjo sapnai, jo paslaptinga galia, netgi istorija už jo sienų. Manau jei ne jis būčiau daug seniau viską metus.

 Dabar prieisiu prie labiau svarbesnių dalykų kurie buvo  įtakingiausi iš visų mano sakytų. Tai buvo kaip ir minėjau fanomo palikimas. Aš vis dar jame esu tiesiog nebesidomiu kaip seniau. Nebenaršau po svetaines tik ieškodama visokių faktų, nuotraukų iš HP. Nebežiūrėjus filmų nuo vasaros pradžios ir jau beveik visai pamiršus pavadinimus ar burtų ar pamokų. Aš planuoju pažiūrėt neužilgo, bet tai nepakeis to dėl ko aš dabar tai rašau.
 Man buvo sunku rašyti paskutines kelias dalis. Pavyzdžiui neprisiminiau kokio nors dalyko ir turėjau jo ieškot per knygas, internetą ir kai surasdavau tai tiesiog atimdavo norą pabaigt parašyt. Manau atsiras žmonių kurie mane supras šiuo atvėju. Tai tave tiesiog išvargina.
 
Ir jau einu visai ties pabaiga. Ir lyg jau išvardinau beveik viską, bet palikau kelis dar smulkučius dalykus.
 Beveik visas veiksmas vyko mokykloje. Tenais, aišku, vyko pamokos. Ir tai mane taaaip stapdė. Jas buvo sunku įterpt, aprašyt ir parašyt taip, kad nenusišnekėčiau. Vis bandžiau jas rašyt. Pasiėmus knygą į rankas ir beveik nurašant visą sceną. Aišku tik detales iš jos, bet visvien. Ir einant laikui aš tiesiog pasidaviau. Neberašiau jų ir apsimečiau, kad visada savaitgaliai.  Tą išvadą padariau tiką. Ir ji išreiškia tiek tiesos. Visada visada kažkodėl užsitęsdavo savaitgaliai ir gal net per daug, o pamokinės dienos pralėkdavo kaip žaibas.

 Ir dabar viską peržėjus ką parašiau viršuje supratau tiek  daug. Aš nekenčiu šitos istorijos. Ir kodėl gi? Dėl savęs. Aš pati kalta viską ką padariau, ką parašiau. Ir tiesiog norisi atsukt laiką ir surikt ant jaunesnės manęs ką aš darau. Kad susiprotėčiau, galų gale supraščiau, kad viskas nukeliaus į šiukšlinę.
 Aš tikiu jei šią istoriją būtų rašęs kažkas kitas ji būtų daug nuostabesnė. Ir net užbaigta.
 Aš mielai norėčiau viską perrašyt. Būtų viskas daug geriau. Bet nebėr prasmės.

 Paskutiniai mėnesiai buvo iš vis sunkūs. Aš jaučiausi lyg rašymas būtų mano darbas, pareiga. O tai neturi taip būt. Aš turiu rašyt dėl savęs, o ne kitų. Prieš įžeisdma ką nors(aš to net nenoriu padaryt) nekaltinų jūsų. Be jūsų AŠ iš vis nerašyčiau. Bet tiesiog kai jau jauti prarandant norą tu turi arba jam pasiduoti arba bandyti kažką pakeisti. Aš bandžiau antrą variantą. Dėja vistiek jaučiaus lyg tai mano pareiga ir jei neikelsiu visi manęs nekęs.
Prisiminkit jei piešiat, rašot ar kuriat ką nors, jūs tai turit daryt septyniasdešimt procentų dėl savęs ir likusius dėl fanų. Nes tai esi tu kas tai daro ir jei galvosit kaip aš greit prarasit norą iš vis besistengt.

 Paskutinysis dalykas tai veikėjai. Jie visi buvo prastai aprašyti. Neturėjo stiprios asmenybės. Ir YPAČ kalbu apie mano kūrinį Leilą. Dabar pažvelgus į pradžią ji buvo tokią patį kaip ir daugumą kitų. Man reikėjo ją išskirt. Duot jei kažko kito. Stipresnę asmenybę. O ne tik merginą kuri įsimylėjo ir pasikeitė. Kuri buvo užsispyrus( kurios istorijoje beveik ir nebuvo ;D).

Aš kalta, kad viskas taip atsitiko.

 Ir štai prieinu prie pat pabaigos. Po visų mano sapalionų ir išsiliejimo aš sėdžio tamsiame kambaryje net prisipažinsiu apsiašarojus ir vis dar galvoju kodėl? Kodėl aš tai rašau. Kodėl neįsijungiu wordo ir neparašau pabaigą naujos dalies. Kodėl? Dėl savęs. Ir žinau, pasikartojau, bet nenoriu, kad jūs jaustumėtės lyg viskas atsitiko per jus.

 Tad ačiū jum, kad buvot su manim prie šios istorijos. Palaikėt nuo pradžios. Ypač dėkui jletolover   kuri rėmė mane nuo pat pradžios. Tu man visad padėjai, įkvėpei. Kai tik pradėjau abejot ar berašyt tu manre privertei. Ir ne blogąją prasme. Po kiek vieną dalimi sulaukdavau tavo komentarų. Aš esu tokia laiminga, kad turėjau tokia nuostabę skaitytoją. Ir tau būsių dėkinga visad!
 Bet neišskiriu ir kitų. Ačiū jum, kad skaitėt, vertinot dalis ir kantriai laukėt kitų. Jum visiems palieku vietą mano mintyse. Tai buvo nuostabi kelionė. Ir be jūsų ji būtų buvus tiesiog niekas.

 AČIŪ AČIŪ AČIŪ!!! ♥♥♥


-----
 Aš vis dar rašysiu, bet kažka kitą. Gal net įkelsiu į čia. Gal net neužilgo. Bet tai nebus tas pats kas buvo.