(Ne)palaužiamoji

Trečioji dalis || Žvilgsnis į naują gyvenimą

Pilant stipriam lietui važiavome jau apie penketą valandų. Vos valytuvui spėjus nubraukti ant aprasojusio stiklo gulinčius stambius lašus, juos skubiai pakeisdavo kiti. Tačiau tai nebuvo vienintelė dangaus išdaiga: tamsų dangų kartas nuo karto perskrosdavo gelsvą atspalvį turintis žaibas, kuris dažniausiai prasmegdavo miško tankmėje, bet taip nutikdavo ne visuomet. Porą kartų žaibas trenkė visai arti mūsų, pataikydamas į priešakyje jau ne vieną dešimtmetį augantį medį, kuris lyg pakirstas nuvirsdavo tiesiai prieš mus, visiškai užkirsdamas kelią. Nebelikdavo nieko kito, kaip tik susirasti aplinkinį kelią ir apsigręžus traukti jo pusėn.
Visgi net ir tuomet negalėjome atsipalaiduoti, nes į kelią vis išbėgdavo koks nors žvėris, kuris tiesiog sustodavo priešais artėjančias automobilio šviesas, lyg belaukdamas savo mirties.
Pradėjau manyti, kad pati gamta nenori, jog mudu su Džonu pasiektume Beacon Hills. Man jau kilo ranka apgręžti automobilį ir grįžti atgal, tačiau negalėjau taip lengvai imti ir pasiduoti dar net nepradėjusi kovoti.
-Koks sakei bus tavo vardas?
Iš gilių apmąstymų mane prikėlė sodrus Džono balsas.
-Demetra,- pakartojau jau nežinia kelintą kartą per visą kelionę.
Tokiomis akimirkomis pradėdavau dar stipriau gailėtis to, jog pasiėmiau Džoną kartu.
-Čia kaip graikų derliaus ir žemdirbystės deivė?- suprunkštė.
-Tu pats žinai, kad galiu, bet kurią akimirką sustoti ir išmesti tave iš automobilio,- perspėjau. -Be to,- šyptelėjau žvelgdama į kelią,- tau taip pat suveikiau naują tapatybę. Ką manai apie Rudžio vardą? Jis puikiai derėtų prie tavo akių... Žinai, atsiminiau! Kartą turėjau šunelį, kurį vadinau Rudžiu... Buvo labai mielas, tačiau palindo po furgono ratais. Gaila,- ištariau kartu su atodūsiu.
Automobilyje akimirksniu įsivyravo tyla, kuri kažkokiu būdu privertė mane atsipalaiduoti. Net nežiūrėdama draugo pusėn galėjau suprasti, kad šis sėdėjo netekęs amo ir vis mąstė ar aš kalbu rimtai. Retai kada juokaudavau, tiesą sakant aš daug ką dariau retai, tad Džonas gan greitai patikėjo mano suregztu melu.
-Juokauji, tiesa?
-Kodėl turėčiau?- kilstelėjau antakį. -Pats buvai minėjęs, kad šis vardas tau gražus.
-Tądien mes kalbėjome apie gyvūnus,- Džono balso tonas kiek pakilo.
Virš jo akių susidarė gili raukšlė, o visas kūnas įsitempė, lyg būtų pajutęs artėjantį pavojų.
-Argi?- apsimečiau kvailute. -Ko gero būsiu kažką sumaišiusi,- trūktelėjau pečiais. -Nesijaudink, esu tikra, kad priprasi prie naujojo vardo,- ištiesiau ranką ir keletą kartų padrąsinančiai paplekšnojau jam per šlaunį.
Sunkiai tramdžiau laukan panorusią išsiveržti šypseną.
-Rudi,- tarstelėjau,- aš tik juokauju.
Susierzinimą jo veide pakeitė nuostaba.
-Negaliu patikėti,- išsprogdino akis,- tu turi humoro jausmą! O jau buvau pradėjęs manyti, kad tu tesi baisiai seksualus robotas.
Kartais tikrai negalėjau jo pakęsti.
-Tai koks gi mano naujasis vardas ir kas aš būsiu tau? Brolis? Kaimynas? O gal... vaikinas?
-Nuo šiol pratinkis būti vadinamas Aidenu. Be to, būsi mano pusbrolis, kuris prieš trejus metus neteko savo tėvų auto avarijoje ir nuo to laiko atsikraustei gyventi pas mus. Kitaip tariant pas savo motinos seserį,- glaustai atpasakojau jam tai, ką buvo parengęs Timas.
-Ar dabar galėsiu vadinti tave sesute?
Džonas palinko automobilyje esančios aparatūros ir įjungė radiją, kur iškart pasigirdo OneRepublic daina „Apologize" . Vaikinas tartum būdamas grupės pritariantysis būgnininkas pradėjo pirštais stuksenti į pirmą po ranka pasimaišiusį kietą paviršių.
-Tik pavadink mane sesute ir miegosi gatvėje,- šį kartą tai nebuvo perspėjimas, veikiau grasinimas.
-Gerai jau gerai...- atsitiesė. -O kaip dėl mudviejų šeimos? Ką veikia tariami tavo tėvai? Galbūt naujuosiuose namuose gyvensime keturiese?
-Galėjai ir pats persiskaityti popierius, kuriuos tau daviau prieš pat kelionę.
-O kas sakė, kad neskaičiau?- jaučiau jo plačią šypseną visu dešiniu šonu. -Galbūt aš tik noriu užmegzti pokalbį...
Nutariau į šį komentarą neatsakyti ir susikoncentravau ties keliu ant kurio mėtėsi begalė nulaužytų medžių šakų bei lapų.
Iki Beacon Hills liko dar pusvalandis kelio. Žinoma, jeigu neteks vėl ieškoti aplinkkelio. -Galbūt tuomet pasišnekėkime apie tikrąją tavo šeimą...
Šis pasiūlymas nuskambėjo itin nedrąsiai ir nekaltai, tačiau puikiai supratau, kad Džonas nuo pat pradžių artėjo šios temos link. Tai nebuvo pirmas toks jo mėginimas. Mane stebino tai, kad po tiek nesėkmingų bandymų šį tą apie mane sužinoti, jis ir toliau nepasidavė, vildamasis, kad galbūt vieną dieną jam nusišypsos sėkmė.
Apie savo praeitį niekam nepasakojau ne be reikalo.
Dalis prisiminimų buvo itin migloti, tartum jiems trūktų kokios svarbios dalies. Jie buvo tartum išsibarsčiusi dėlionė, kurios man niekaip nepavyksta užbaigti, nes nusipirkau brokuotą rinkinį, kuriame trūko keleto detalių.
Visgi tai ką pamenu, su mielu noru pamirščiau, nes tai kelia vien skausmą.
-Nenoriu apie tai kalbėti,- stipriau suspaudžiau vairą.
-Tu niekuomet nenori... Tačiau nemanai, kad išsikalbėjus palengvėtų?- jis vis dar stengėsi kalbėti atsargiai lyg besibaimindamas, kad galiu pratrūkti.
Ketinau dar kažką sakyti, kai mane kone apkurtino garsus Džono „Stok!".
Klausti kas jam užėjo net nereikėjo, nes po keleto sekundžių ir pati išvydau atsakymą, gulintį viduryje kelio.
Visu svoriu užguliau stabdžius, tačiau greitai suvokiau, kad laiku sustoti nepavyks, tik ne tuomet kai oras toks sumautas, o grindinys toks šlapias. Skubiai užsukau vairą, taip sukeldama ausiai nemalonų cypimą, kuris nuvilnijo visu kūnu.
Nepamenu kada spėjau atsisegti saugos diržą ir iššokti iš automobilio, tačiau atsipeikėjau tik pribėgusi prie viduryje kelio gulinčios šviesiaplaukės merginos, kuri buvo kiaurai permirkusi ir pamėlusi nuo šalčio.
Tačiau tai nebuvo blogiausia.
Merginos palaidinė buvo perdrėksta. Greitai pažinau vilko paliktas nagų žymes ant jos kūno. Iš pjautuvo formos žaizdų, vis dar sunkėsi kraujas sumišęs su lietaus lašais.
-Kas per velnias?- paklausė pribėgęs Džonas.
Pamatęs merginą jis porai sekundžių sustingo, tačiau greitai suprato ką daryti ir tekinas pasileido atgal prie automobilio.
Nubraukiau nuo merginos veido šlapius plaukus ir atsargiai praplėčiau jos akių vokus. Vyzdžiai buvo visiškai išsiplėtę, kas nežadėjo nieko gero. Persimečiau jos ranką sau per petį, o kita apglėbiau ją per liemenį. Ji nebuvo sunki, tačiau permirkęs audinys vis slydo man iš rankų.
Džonas greitai privažiavo prie mūsų ir iššokęs iš automobilio, padėjo man paguldyti ją ant galinės sėdynės. Nevilkindama laiko atsisėdau šalia ir švelniai suėmusi jos galvą, pasidėjau sau ant kelių.
-Paskambinai į ligoninę?- paklausiau Džonui atsisėdus vairuotojo vieton.
-Nėra ryšio. Reikės gabenti patiems,- tarė trumpai.
-Tuomet paskubėk... Nemanau, kad turime daug lauko.
Pažvelgiau į ant mano kelių gulinčią merginą, kuri buvo dar visai jaunutė. Siauros lūpos, ilgos blakstienos, riesta nosis... Ko gero ji buvo išėjusi pasilinksminti, kai visa šitai nutiko. Tai išdavė jos nubėgęs, prieš kurį laiką gan ryškus buvęs, makiažas bei vakarėliams tinkama, gan aptemta ir vulgari apranga. Išeidama iš namų ji nė nenutuokė, kuo pasibaigs šis pasilinksminimas.
Kiek nustebau merginos lūpoms ėmus krutėti ir tarti menkai suprantamus žodžius.
Deja man pavyko suprasti tik vieną žodį - "bėk".