Pažadėk

9 skyrius

Pajaučiau tvirtas rankas apsivejant mano liemenį ir staigiu judesiu buvau apsukta į priešingą pusę. Iš pradžių sumišau, tačiau vėliau prisiglaudžiau prie vaikino.

-Ką čia veiki? Ar neturėtum dirbti?-paklausiau.

-Norėjau pamatyti tave. Ir gavau laisvadienį,-atsakė Danielis.-Mano bosas geras vyrukas, tik neįprasta, jog jam tiek pat metų, kiek ir man. Pasisekė vaikigaliui.

Danielis skardžiai nusijuokė ir paglostė man nugarą.

-Ką veiksi šį vakarą?-pasiteiravo.

-Dirbsiu,-atsidusau ir išsilaisvinusi iš jo glėbio patraukiau į sekančią paskaitą.

-Ar galėčiau ateiti į barą?

-Kodėl tu to klausi?-nusijuokiau.

Vaikinas pakilnojo pečius ir aš linktelėjai.

-Būtų smagu, jei ateitum.

Su šiais žodžiais nuskambėjo skambutis ir greitai pakštelėjusi Danieliui į lūpas, nuskubėjau į paskaitą. Ponia Bennett šiandien buvo neįprastai irzli ir kabinėjosi prie visų studentų. Prisiminiau, kad turiu ruoštis kvailai šventei, kuri jau ne už kalnų. Bet pamaniau, kad jeigu jai nepriminsiu apie tai, profesorė tikriausiai pamirš. Tačiau šis įvykis, regis, liko jos atmintyje. Po paskaitos ji davė man ir Ebei planą. Permečiau jį akimis. Pagaminti kaliausę, išskaptuoti moliūgus ir paruošti festivalio erdvę. Po galais, kam ta kvaila šventė? Čia net nebūna rudens...

Žingsniavau takeliu iki bibliotekos, nes reikėjo pasiimti naują knygą.

-Kas vakar nutiko?-paklausė tarsi iš niekur atsiradusi Ebė.

-O, nieko ypatingo. Na, nebent tai, kad manęs vos neišprievartavo, bet mane išgelbėjo Tomas,-piktai tariau.

Mergina žiūrėjo išpūstom akim ir, tikriausiai, negalėjo patikėti.

-Bet, kaip sakiau, nieko įdomaus,-nužingsniavau toliau.

-Palauk!

Ebė užstojo man kelią.

-Aš atsiprašau, gerai?-ji atsiduso.-Aš tiesiog norėjau, kad mums būtų linksma.

-Aha, buvo labai smagu.

-Juk aš nežinojau,-ji sukryžiavo rankas ties krūtine.-Manai, nebūčiau padėjusi?

-Koks skirtumas,-numykiau ir apėjau ją.

Mergina nebesekė manęs. Pykstu ant jos. Netgi labai. Bet žinau, kad vistiek, anksčiau ar vėliau atleisiu jai.

Bibliotekoje užtrukau ilgiau, nei planavau, todėl į sekančią paskaitą šiek tiek pasivėlinau. Ebė sėdėjo visai kitoje vietoje, toli nuo manęs. Ar ji užpyko dėl kažko? Nes jeigu taip,tao yra labai kvaila. Ne aš ją palikau vieną su iškrypeliu.

Po paskaitų, nelaukusi Ebės, patraukiau namo. Kelias pėščiomis užtruko ilgiau, bet tai vis vien buvo geriau, nei sėdėti su Ebe vienoje mašinoje. Buto durų rakinti nereikėjo, nes mergina spėjo grįžti pirmiau. Patraukiau į savo kambarį, o vėliau ir į dušą. Buvau visiškai nepasirengusi vakarui. Tas darbas veda mane iš kantrybės. Bet kol kas, nieko geresnio neturiu. Su rankšluosčiu aplink kūną ir ant galvos, žengiau į kambarį ir trumpam stabtelėjau. Ebė sėdėjo ant lovos krašto ir tyliai kūkčiojo.

-Kas nutiko?-paklausiau beeidama prie jos.

-Aš siaubinga draugė,-pamosikavo rankom.

-Aš taip nemanau,-prisėdau šalia.-Juk žinai, kad atleidžiu tau. Pykstu, tačiau atleidžiu,-paglosčiau jai nugarą.

-O-o kas, jei-jeigu Tomas būtų tavęs ne-neišgelbėjęs?-netramdė kūkčiojimo.

-Bet išgelbėjo. Ir žinai ką, jis visai nepasikeitė. Liko tokiu pačiu šikniumi.

Ebė sukikeno.

-Tai štai, kas tave pralinksmina?-pakilnojai antakius.

Mergina prisislinko arčiau ir tvirtai mane apkabino.

-Ką aš be tavęs daryčiau?-nusijuokė pro ašaras.

-Pražūtum,-sušnabždėjau ir nusišypsojau.

***

Baras šiandieną buvo apytuštis. Tai nebuvo kažkas neįprasto, o ir man taip labiau patiko. Užsirišusi prijuostę ir plaukus suėmusi ant baro besimėtančiu segtuku, pradėjau darbą. Keista, kad po tiek laiko, pati netapau alkoholike. Nemažai čia prisižiūrėjau. O šitaip, gal ir būtų lengviau. Svirduliuoji iki baro, nerišliai užsisakai dar dvieną alaus, tada parsvirduliuoji atgal iki staliuko. Kartkartėmis pašūkauji ar pasimosikuoji rankomis. Ir apie nieką negalvoji, niekas tau nerūpi. Jokio tikslo, jokių svajonių. Gal taip ir paprasčiau.

-Labas,-nusišypsojau, kai Danielis prisėdo ant vienos iš laisvų kėdžių prie baro, priešais mane.

-Sveika,-jo balsą šiek tiek užgožė šurmulys.

-Ko pageidausi?

-Tik kolos,-šyptelėjo ir apsidairė.

Pastačiau buteliuką prieš jį.

-Atleisk, tuoj grįšiu,-sumurmėjo ir akimirksniu pradingo.

Laukiau jo keletą minučių. Per tą laiką pripyliau penkis bokalus šviesaus skysčio ir spėjau nuo baro pavalyt kažkokio vyro skrandžio turinį. Tikriausiai minėjau, kad darbas ne iš maloniausių.

Danielis grįžo ne vienas. Su vaikinu ir mergina. Pastaroji pasirodė ganėtinai graži. Gal labiau elegantiška. Apšvietimas toje vietoje buvo puikus, išryškėjo visi jos veido bruožai. Vaikino įžiūrėti negalėjau, nes jis buvo nusisukęs. Tačiau, kai atsisuko, pasirodė kažkur matytas. Labai matytas.

-Elizabet, susipažink,-prabilo Danielis.-Mano viršininkas Aleksas ir jo sužadėtinė Abigailė.

Bokalas, tuo metu buvęs mano delne, sunkiai krito ir pasiekęs žemę, dužo į tūkstančius šipulių.

Aleksas pažvelgė į mane neįskaitomu žvilgsniu. Žvilgsniu, kurio jau ilgą laiką nejaučiau ir nemačiau.

Tai sušiktai neįmanoma.