Running Into Dark (Sustabdyta)

1

KYLA

Tai buvo šeštadienis, viskas buvo įprasta kaip ir kiekvieną darbo dieną. Aš sėdėjau prie prekystalio ir skaičiau knygą laukdama naujų klientų. Suskambo durų skambutis ir atsisukau pažiūrėti kas atėjo. Pro duris įžengė vaikinas. Ir galėčiau pasakyti jis buvo visai patrauklus. Turėjo žydras lyg vandenynas akis, plaukai buvo sukelti į viršų. Apsirengęs jis įprastais drabužiais. Jis artėjo link manęs žiūrėdamas tiesiai į akis. Jo akys mane lyg užbūrė, negalėjau pajudėti. "Labas" pasakė jis. "Čia tau" pasakęs jis padėjo kažkokį laišką ant prekystalio ir išėjo man nieko nespėjus pasakyti. Žinoma aš to laiško neskaičiau, o įsidėjau į kuprinę, nes buvau darbe, jeigu mano bosas pamatytu mane kažką tokio darant tai skrisčiau iš darbo. Jis leido man skaityti knygas, kai nebūdavo klientu, bet daugiau nieko. Taigi toliau sėdėjau ir skaičiau knygą, bet man nepavyko susikaupti, nes vis galvojau apie tą paslaptingąjį vaikiną, jo akys neikaip neišėjo man iš galvos. Toks jausmas, kad jas matyčiau ne pirmą kartą. Ai bet ką aš čia nusišneku, prisigalvojau visokių nesąmonių ir tiek.

****Namuose****

Pagaliau grįžau namo. Taip pavargau. Tiesiog numečiau viską ir griuvau į lovą. Rytoj niekur neeisiu...

Aš bėgau per kažkokius laukus kol pribėgau mišką. Visą laiką kol bėgau girdėjau, kad už manęs taip pat kažkas bėga. Aš bijojau miškų. Bijojau tamsos juose. Bet jeigu norėjau gyventi turėjau bėgti. Aš nugalėjau savo baimę ir įbėgau į jį ir tamsa pasiglemžė mane. Aš bėgau toliau kol užkliuvau už išlindusios šakos.

"Aaaai" suspiegiau. Pajutau didelį skausmą kairėj kojoj. Priliečiau su delnu skaudančia vietą ir pajutau kažkokį aštrų daiktą ir kažkokį skysti. Tas skystis buvo kraujas, ir ne bet ko, o mano. Bandžiau ištraukti ta daiktą, bet skausmas tik didėjo ir aš vėl suspiegiau. Išgirdau žingsnius, jie artėjo link manęs.

"Kyla slėpkis nesislėpus, bet tu juk žinai, kad aš tave vis tiek surasiu. O kai surasiu numanai kas bus, ar ne?" Išgirdau šaukianti pažįstama balsą. Tas balsas man buvo labai pažįstamas tik nežinojau kieno jis buvo. Mano akys užkliuvo už gana didelio medžio. Greitai prie jo prišliaužiau ir laukio to kas bus toliau. Žingsniai vis garsėjo.

"Kyla aš žinau, kad tu čia. Ir galiu pasakyti susižeidei koją. Keista, kad tai žinau ar ne?" Jo žingsniai sustojo kitoje medžio pusėje. Užsidengiau rankomis burną ir pradėjau drebėti. Ašaros degino mano žandus. Viskas čia pabaiga. Jis buvo prie pat manęs ir žvelgė savo smaragdinėmis akimis į manąsias. Nemačiau jo pačio tik jo akis, kurios nusidažė raudona spalva. Tada atsipeikėjau ir jis nusišypsojo parodydamas savo ilgas iltis. Ir jo veidas pradėjo artėti link mano kaklo...

"Aaaaaaaaaaaaa" šokau iš lovos visa išpilta prakaito.

"Čia tik sapnas Kyla, nusiramink, viskas gerai, čia tik sapnas" raminau save. Paskutinį kartą tokį sapną sapnavau būdama 15-ikos. Pažiūrėjau į laikrodį, jis rodė 03:23 AM.

Atsisėdau ant lovos ir pažiūrėjau pro langą. Buvo pilnatis. Tikriausia todėl šitą sapną susapnavau. Mano akys užkliuvo už kažkokio žmogaus silueto. Jis žvelgė mano pusen ir pamačiau smaragdines akis. Greit atsiguliau ant lovos. Po truputį atsikėliau ir vėl norėjau į jį pažiūrėti. Bet kai pažiūrėjau pro langą, jo jau nebebuvo. Vėl atsiguliau ir stengiausi užmigti, po kelių minučių pasinėriau gilų miegą.

****Rytas****

"Byp byp byp" kažkoks keistas garsas pažadino mane iš miegų, juk šiandien sekmadienis, galima miegoti kiek tik nori! Atmerkiau akis ir pamačiau laikrodį. Ak tai tikriausia pamiršau vakar išjungti žadintuvą. Trenkiau sau per galvą ir išjungiau jį. Dar pagulėjau kelias minutes ir lipau iš lovos, vistiek nebebūčiau užmigus.Nuėjau į virtuvę ir atsidariau šaldytuvą. Išsiėmiau sūrelį. Vėl nuėjau į savo kambarį ir išsitraukiau sapnų sąsiuvinį. Senai jame ir berašiau, nes rašydavau tik tokius košmarus. Kai pradėjau rašyti prisiminiau tas smaragdines akis. Jos niekaip neišėjo man iš galvos. Ir dar tas nutikimas su tuo siluetu.

Kai parašiau tą sapną, sąsiuvinį vėl padėjau į savo slaptąją vietą. Nuėjau pasiimti savo kuprinės, nes vakar tai ir neperskaičiau to laiško kurį gavau.

Išverčiau visa kuprinę, bet jo neradau. "Kažkokia nesąmonė, juk prisimenu kaip vakar jį dėjausi. Na nieko atsiras kada nors, nemanau, kad jis toks svarbus vis tiek " Kalbėjau garsiai ir pradėjau dėti daiktus atgal į kuprinę. Vienam skyriui pamačiau kažkokį kyšanti lapelį. Atsegiau ir išėmiau jį.

"Ieškai laiško? Nesijaudink nerasi. Tau dar ne laikas tai sužinoti. Kai bus laikas pati viską suprasi. Atsimink tas istorijas kurias tėtis pasakodavo kai būdavai maža. Patikėk manim viskas yra tiesa."

Kas čia per nesąmonė? Kuo tas laiškas toks svarbus? Gal tai susije su tėčiu? Juk nemačiau jo jau kelis metus, reikia jam paskambinti.

Pasiėmiau telefoną ir susiradau tėčio numerį ir paspaudžiau mygtuką skambinti.

"Klausau?" sušnabždėjo.

"Labas tėti! Žiūrėk čia ne tu man buvai atsiuntęs laišką? Nes žinok kažkas sugalvojo papokštauti ir ji pavogė iš-" mane nutraukė balsas.

"KAIP TAI PAVOGĖ? Tu turi kuo greičiau vykti pas mane, supratai? Staigiai pasiimk visus svarbiausius daiktus ir važiuok tiesiai pas mane, tu turi nedaug laiko." Pasakė jis.

"Ką? Kas čia vy-" nespėjau pabaigti nes mane pertraukė tėtis

"Neturiu laiko aiškinti, kai atvyksi viską sužinosi" ir tada jis padėjo ragelį.

<

Taigi va žmonės pirmoji mano istorija :D tikiuosi patiko, komentaruose rašykit kas blogai pasistengsiu pataisyti, na o jeigu patiko dėkit vote! Ačiū iš kart :)

-Lile