Running Into Dark (Sustabdyta)

5

KYLA

Pajaučiau kaip šaltis apglėbė mano kūną,staiga kažkas mane pagriebė už kojos. Galvojau tai Devonas, bet kai atsisukau pamačiau tą patį keistą juodą žmogų iš sapno. Man pradėjo trukti oro. Bandžiau nukrapštyti jo rankas nuo mano kojos, bet nieko nepavyko. Ir pasinėriau į tamsą...

DEVONAS

Kai išnėriau niekur, nemačiau Kylos. Pripažinsiu, ji man patinka, bet aš jai ne, taigi nieko niekada nebus. Panėriau ir ėmiau jos ieškoti. Kai plaukiojau niekur jos nemačiau. Išnėriau ir pradėjau šaukti

"Kyla! Išlysk, visai nejuokinga!" niekas neatsiliepė. Iš už medžių išlindo Kristianas. Buvo susiraukęs, galėjau pasakyti, kad jis pyko.

"Nesiraukyk, atrodai kaip šikna" nusijuokiau.

"Hahaha kaip juokinga, geriau pasakyk kur Kyla." pasakė ir vėl susiraukė.

"Dėja aš nežinau kur ji." kiek tyliau pasakiau.

"KĄ? KAIP TAI NEŽINAI?!?" pradėjo jis šaukt. "Tu žinai, kad Jie galėjo ją pasiimti? O žinai kas tada bus?"

"Tai žinau, o dabar nusiramink Kristianai ir eime ieškoti Kylos, nes jeigu mes čia rėkausim viens ant kito, tai viskas tik greičiau ateis." tai pasakęs išlipau iš to prakeikto upelio ir mes vėl pasinėrėme į paieškas, kaip ir senais, gerais laikais...

KYLA

Sunkiai pramerkiau akis, bet nieko nemačiau, nes aplinkui buvo vien tik tamsa. Įkvėpiau ir vos neapsivėmiau, čia dvokė išmatomis, matyt buvau įmesta tarp kokių šūdų. Pajaučiau, kad sėdžiu ant kedės. Truputį pasimuisčiau ir supratau, kad esu surišta.

"Gelbėkit!" surikau kelis kartus, bet mano balsas atsimušė į keturias sienas.

Nuleidau galvą ir klausiausi vandens lašėjimo. Bent jau tikiuosi, kad tai vanduo. Su kiekvienu lašelių nukritimu garsas didėjo. Atrodė, kad kraustausi iš proto.

***Po kažkiek laiko***

Aš vis dar sėdėjau tokioje pačioje pozicijoje, lašelių garsas buvo toks pat, oras jeigu tai galima buvo pavadinti oru irgi buvo toks pat. Bet ką atiduočiau, kad tik nereikėtu kvėpuoti šiuo oru.

"Tikriausia mirsiu šioje dvokiančioje skylėje." sumurmėjau sau.

Staiga išgirdau kaip kažkas trenkiasi į sieną iš kitos pusės. "Arba ne." Vėl išgirdau trenksmą ir išgirdau kaip siena įtrūko. Dar vienas trenksmas pasiekė mano ausis ir akys pradėjo perštėti ir nosis užuodė normalesnio oro kvapą. Po šitiek laiko pamačiau šviesą. Nors ir nežinojau kiek laiko čia buvau, bet atrodo praėjo visa amžinybė.

Prisimerkusi žiūrėjau į šviesą. Staiga išlindo kažkoks žmogus. Geriau įsižiūrėjusi pamačiau, kad tai Kristianas. Dieve kaip džiaugiuosi jį matydama. Jis greit pribėgo prie manęs.

"O dieve, Kyla" tai pasakęs apkabino mane. Iš kažkur atsiradęs Devonas pradėjo atrišti virves. Nusišypsojau ir mano akys pradėjo merktis...

KRISTIANAS

Mes ėjome per tą pačia vietą jau kokį penktą kartą. Niekaip negalėjau suprast kur ji dingo. "Devai, gal mums reikia panaudoti erembro?"

"Ne, dar ne." mačiau, kad jis norėjo tai padaryti.

"Nagi, juk mes čia vaikštome, valandų valandas! Ji jau gali būti negyva." gal tai nors bent truputį jam įkrės proto. Na atspėjau. Jo akys išsiplėtė.

"Na gerai. Tikiuosi pasiėmei durklą?" paklausė.

"Visada jį turiu su savimi." išsitraukiau durklą iš vidinės kišenės. Jis buvo aštrus delno vidutinio dydžio senovinis erembro durklas.

Devonas paimė jį iš manęs ir perrėžė per žymę. Staiga mes atsiradome prie kažkokio kanalizacijos tunelio. Atsisukau į Devoną. Jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas.

"Devai, tau prie nosies, na žinai." pasakiau ir jis išsiėmė iš kišenės servetėlę ir prisidėjo prie nosies. "Kaip jautiesi?" paklausiau.

"Na truputį silpną, bet praeis."

Linktelėjau. Mes įėjome į tą tunelį. Kvapas čia buvo nepakenčiamas. "Na vesk mus Devonai." pasakiau. Jis praėjo į priekį ir pradėjo eiti. Sekiau iš paskos. Staiga kažkas sukrebždėjo. Mes sustojome.

"Aaaaaaaaaaaaaaaaaa!" pradėjau spiegti. Ant mano kojos buvo žiurkė. "Nuimk ją DEVAI!" vis dar spiegiau.

" Tuojau, tik nejudėk" pasakė žvengdamas ir paėmęs ją nusviedė į sieną. Dieve kaip nekenčiu žiurkių!Ėjome toliau, o Devonas visą laiką žvengė.

"Visai nejuokinga žinai." pasakiau. "Jeigu tavo koją valgytu žiurkė, pažiūrėčiau ką tu darytum." piktai pasakiau. "Na kaip, mes jau arti?"

"Taip įbrėžimas beveik dingo." pasakė. Paėję kelis šimtus metrų sustojome.

"Čia." pasakė Devonas.

Atsisukau į sieną. Na ką teks ją kažkaip nugriauti.

"Devai, aš suteikiu tau didelį malonumą nugriauti šią sieną." pasakiau jam.

"Ačiū." sumurmėjo. Staiga jo žalios akys pradėjo keistis į ryškiai raudonas, iltiniai dantys pradėjo lysti iš burnos, rankų nagai pailgėjo ir jis išskleidė savo juodus it naktis sparnus. Kaip senai jį tokį bemačiau. Devonas pridėjo rankas prie sienos ir pradėjo murmėti kažką. Jis patraukė rankas nuo sienos ir nuėjęs kiek toliau vėl jas ištiesė. Staiga iš jų pasileido ugnies kamuoliai. Jie atsimušė į sieną ir ji šiek tiek įtrūko. Po kelių tokių bandymų ji subyrėjo.

Pažvelgiau į vidų. Ten sėdėjo mergina, ji buvo pririšta prie kedės. Greitai pribėgau prie jos.

"O Dieve, Kyla." pasakiau ir ją apkabinau. Atėjęs Devonas ją atrišo ir aš paėmiau ją ant rankų, nes galėjau pasakyti ji atsijungė.

Išnešiau ją iš to dvokiančio kanalizacijos tunelio ir atsisukau į Devoną.

"Kaip mes dabar grįšim? Juk tryse nepavyks pasinaudoti erembro." pasakiau.

"Na tu turėsi palaukti čia, kol aš grįšiu ir atvažiuosiu su mašina." man šis jo pasiūlymas patiko.

"Bet iš kur tu žinosi, kur važiuoti?" paklausiau.

"Tu rimtai? juk mes čia užaugom, aš pažįstu kiekvieną šio miestelio kampelį." pasakė. Na žinoma!

"Gerai, tik pasiskubink." pasakiau ir nuėjau prie medžio. Pasodinau Kyla prie medžio. Nusiėmiau megztinį ir padėjau netoli jos, tada pakėliau ją ir pasodinau ant megztinio ir atsisėdau šalia jos padėdamas jos galvą ant savo pečio.

"Na ką,Kyla, dabar lauksim." sušnabždėjau.

<

Taigi šį kartą šiek tiek įdomesnė dalis.Tikiuosi patiko :> Be to labai ačiū už 100 su viršum peržiūrių :>> nepamirškit VOTE ir NUOMONIŲ :>>

-Lile