Pažadėk

12 skyrius

Tikėjausi, kad Danielis neišbėgs iš buto ir nesistengs manęs sustabdyti. Bet, tikriausiai, jis buvo per daug apsvaigęs suvokti, kas nutiko. Aš taip pat nesuvokiau, kas ką tik įvyko. To niekada nebuvo. Jis-geras vaikinas ir žinau, kad niekada taip nepasielgtų. Galbūt kažkas privedė jį prie to...

Greitai pasigirdo automobilio padangų cypimas, ir žvilganti, raudona mašina sustojo priešais mane. Pasilenkusi pamačiau sutaršytus Alekso plaukus ir nedrąsiai atidariusi dureles, įsėdau.

-Kas nutiko?-apsimiegojusiu balsu paklausė.

Taip nesmagu, kad teko jį prižadinti. Bet tai nutiko netyčia. Tikrai spaudžiau Ebės numerį.

-Nenoriu apie tai kalbėti,-tariau ir menkai šyptelėjau, delnu šluostydamasi ašarų likučius.

-Žinai, nors mes ir nesimatėme labai ilgai, tu gali man papasakoti.

-Nesiruošiu tavęs apkrauti savo bėdomis. Be to, tai nieko svarbaus,-pamėginau nusijuokti, tačiau išleidau tik kvailą prunkštelėjimą.

Jis sustojo prie raudono šviesaforo signalo ir pasisuko į mane.

-Suprantu, kad tai... keista. Bet tu vis dar gali manimi pasitikėti. Aš išklausysiu tave,-Aleksas padrąsinamai nusišypsojo.

-Gal kada nors,-patrūkčiojau pečiais.

Jis supratingai linktelėjo. Automobilis vėl pajudėjo. Diktavau jam kelią ir netrukus jis sustojo priešais mano su Ebe butą.

-Ačiū, kad parvežei,-užsikišau besidraikančią plaukų sruogą už ausies.-Ir atsiprašau, kad prikėliau.

-Tai niekis. Visada tau padėsiu,-Aleksas šiltai nusišypsojo.-Mes vis dar draugai, tiesa?

-Tiesa.

-Mes turėtume kažkada susitikti. Na žinai, pakalbėtume apie gyvenimą,-jis pažiūrėjo į mane.

-Taip, žinoma. Kada tik tau patogu,-nusišypsojau.

Atsisveikinau ir išlipau iš automobilio. Tačiau jis nenuvažiavo tol, kol neatėjau iki namo. Vis dar taip keista matyti jį, jausti jo buvimą šalia.

Tyliai pravėriau duris, kad nepažadinčiau Ebės.

-Elizabet?-pasigirdo balsas iš virtuvės ir netrukus tarpdury pasirodė Ebė, su šokoladinu kremu rankose.

Vėl pravirkau. Ji akimirksniu atsirado prie manęs, švelniai suėmė už riešo ir nusivedė į kambarį.

Visą naktį kalbėjome. Draugė negalėjo patikėti nei vienu mano žodžiu. Ir apie netikėta susitikimą, ir apie Danielio kvailystę, net apie Alekso pagalbą. Ji atrodė... laiminga. Tauškė, kad tai "likimas". Tas faktas, kad Danielis vos manimi nepasinaudojo, liko nuošaly, bet aš pati nenorėjau apie tai galvoti, nes ši mintis per daug mane skaudino.

-Jis tas vaikinas bare! Tas,kurio numerį gavau,-susijaudinusi cyptelėjo Ebė.

Pavarčiau akis, nes jau penktą kartą kalbame apie Aleksą.

-Tai negali būti, tik sutapimas,-persivertė ji ant kito šono.

-Tai yra tik vienas, didelis sutapimas,-įsimečiau saldainę į burną.

Nežinau kaip, bet tokie lengvabūdiški pokalbiai man tikrai padeda. Tas sunkus jausmas, tarsi išgaravo.

-O kaip toji sužadėtinė?-draugė pakilnojo antakius.

-Maloni mergina,-patrūkčiojau pečiais.

Ji pažiūrėjo į mane veriančiu žvilgsniu. Dar keletą minučių pakalbėjome apie nereikšmingus dalykus ir galiausiai nusprendėm, kad laikas miegoti.

***

Sėdėjome su Ebe tuščiame kabinete ir dažėme moliūgus. Ta prakeikta rudens šventė jau kitą savaitę, o mes neturime dar nė pusės dekoracijų. Ranka nuo kaktos nubraukiau prakaito lašelius. Kikenom iš visai nejuokingo Ebės pokšto, kai kabineto durys prasivėrė ir pro jas pasimatė Danielio galva. Akimirkai mano širdis sustojo.

-Ar... mes galėtume pasikalbėti?-jis paklausė ir nuleido galvą.

Nors mergina ir truktelėjo mane už rankovės, aš vistiek pakilau. Reikia tai išsiaiškinti visiems laikams.

Jam uždarius duris, sukryžiavau rankas ties krūtine.

-Atsiprašau,-buvo pirmasis žodis, kurį jis ištarė.

Tylėjau. Tačiau ir jis nepratarė daugiau nė žodžio.

-Gal norėtum paaiškinti?-paklausiau nebeiškentusi.

-Ką aš turėčiau aiškint?-piktai tarė.

-Nežinau, galbūt tai, kad buvai apsirūkęs žolės ir ketinai pasinaudoti manimi?-pakėliau balsą.

-Tu galėjai mane sustabdyti! Aš neliepiau tau gultis į mano lovą!

-Kodėl tu rūkei?-ramiai paklausiau, ignoruodama kvailus jo žodžius.

-Nes norėjau.

-Šit kaip. Arba tu dabar pat man viską paaiškini, arba aš viską baigiu.

-Aš neturiu priežasties, gerai?! Aš tiesiog norėjau atsipalaiduoti. O tu, su savo suknistais principais. "Nieko iki vestuvių",-pamėgžiodamas mano balsą jis tarė.-Nesiruošiu tavęs vesti. Ar negaliu pasilinksminti? Man jau pabodo būti nepriekaištingu vaikinu. Man nerūpi nei tu, nei tavo sušikti principai! Man nusispjaut ant tavęs, tavo draugų, o dabar dar ir naujojo tavo vaikino.

-Naujojo mano vaikino?-trūkčiojančiu balsu paklausiau.

-Neapsimetinėk kvaila. Mačiau, kaip varvinai seilę, vos tik mano bosas pasirodė.

Mano širdis dužo į šipulius.

-Žinai, dėl ko labiausiai gailiuosi? Dėl to, kad nebuvau tau tokia artima, kad galėtum man tai papasakot. Kad galėtum išsiliet ir išsakyt visas savo nuoskaudas. Tik dėl to man gaila.

Kol jis nepamatė mano ašarų, pralėkiau pro šalį ir nubėgau koridoriumi.