Kitokia

IV

Visa naktį nemiegojau, tiesiog negalėjau kad ir kaip bandžiau. Net migdomieji nepadėjo. Paryčiais apie penktą ryto nusliūkinau iki tėčio miegamojo ir stipriai pabeldžiau į duris, už jų išgirdau sujudimą ir po kelių minučių prieš mane išdygo apsimiegojąs tėtis su chalatu.
- Kas yra brangute? - Klausė jis.
- Aš labai blogai jaučiuosi, ar galiu šiandien neiti į mokyklą?
Tėtis įdėmiai peržvelgė mano veidą, turiu prisipažinti tada atrodžiau kaip visiškas lavonas, ir sutiko. Liepė eiti į lovą, ir niekur iš jos nesikelti. Taip ir padariau, po kelių valandų tėtis ir Ji išėjo į darbą. Greitai šokau iš lovos ir nuėjau po dušu. Tuomet jaučiausi kaip danguje, vanduo buvo be galo malonus. Išlindau ir užsiviniojau rakšluostį ant šlapio kūno ir ant galvos, atsiguliau ant lovos ir pasiemiau telefona, ten radau dar kelias žinutes nuo jo.
"Kodėl Tu ne mokykloje?"
"Visi kalba apie Tave."
Bandydama į tai nekreipti dėmesio numečiau telefoną į kitą lovos kampą ir nuėjau į virtuvę pasidaryti valgyti. Užsikaičiau arbatinuką ir buvau besidaranti sumuštinius kol kažkas paskambino į duris. Trumpam stovėjau sustingusi, net nekvėpavau, tada tyliai priėjau pasigirdus antram skambučiui. Tyliai prisiglaudžiau prie durų, lyg koks laukinis gyvūnas tykojantis aukos prisiglaudžia prie žemės, ir pažiūrėjau per akutę. Pajaučiau kaip mano širdis vėl pakilo į gerklę ir pradėjo drebėti rankos. Prieš mane, tiksliau kitoje durų pusėi, stovėjo vaikinas. Jis buvo  šviesiais nerūpestingai suveltais plaukais, labai dailus, ir su tom pačiom bedugnėm akimis. "O Dieve, tai buvo Alanas, kodėl jis atėjo čia..?" - Kartojau mintyse.
Vaikinas nervingai judino rankas, jau buvo be skambinąs trečia kart bet aš pertraukiau jį ir atidariau duris. Vaikinas plačiai nusišypsojo, jo akys suliepsnojo kai išvydo mane.
- Ko nori? -Tyliai ištariau, nepakeldama žvilgsnio į jį.
- Gal pasikviesi į vidų? -Paklausė jis. Dabar jo balsas buvo visai kitos, žvalus ir liksmas.
- Kodėl turėčiau?
- Nes tik aš vienintelis galiu Tau padėti. - Pasakė ir pamerkė man akį.
- Užeik. -Pravėriau duris. Kai jis įėjo pasiūliau prisėsti, o pati jau norėjau eiti į kambarį persirengti, nes buvau tik su rankšluosčiu, bet jis čiupo mane už rankos ir prisitraukė prie savęs, poto prispaudė mane prie sienos, o pats prie manęs. Dabar jis spoksojo į mane, lyg nežinodamas ką daro, juodos ir gilios akys buvo pasimętusios, judino galvą tai į vieną šona tai į kitą, lyg koks grobuonis tyrinėdamas savo auka. Buvau visiškai bejėgė prieš jį, jis viena ranka laikė abi mano, o kita švelniai patraukė kelias šlapias sruogas nuo kaklo ir perbraukė pirštais per jį, spoksojo lyg būtų užhipnotizuotas, man kūnu perėjo šiurpuliukai. Minutės malonumas ir aš atsiminiau kad visiškai jo nepažystu ir tai neturėtų vykti. Šiaip ne taip išlaisvinau viena savo ranką ir nustūmiau jį, paėjau kelis žingsnius toliau nuo Alano.
- Dink iš čia ! Ir aš daugiau nebenoriu Tavęs čia matyti, dink greičiau ! -Pradėjau šaukt ant jo.
Mačiau kaip vaikino veide perėjo begalės emocijų, liūdesys, meilė kuria pakeitė skausmas, pyktis... mane išmušė prakaitas, ištiesiau savo ranką į duris, leisdama suprasti kad jis turi išeiti. Vaikinas apsisuko ir išėjo, bet prieš išeidamas pažadėjo mane saugoti.
" Ir nuo ko po Velniais jis mane turėtu saugoti?" - Šis klausimas dar ilgai nedavė man ramybės. Taip stovėjau įbedusi žvilgsnį į duris kol pradėjo cypti arbatinukas, jis man padėjo atsipeikėti. Išgirdusi papurčiau galvą, greit nubėgau užrakinti durų ir nuėjau pusryčiauti.