Kitokia

VI

Jaučiau kaip pradėjo drebėti visas mano kūnas, širdis daužėsi be galo stipriai, bet bandžiau to neparodyti, žengiau kelis žingsnius į vidų, ir ryžtingau tariau:
- Ką Tu čia veiki? Man atrodo liepiau Tau dingt?!
- Aš negaliu be Tavęs, -Žengė kelis didelius ir greitus žingsnius link manęs. -Aš trokštu tavęs Ana.
Juodos Alano akys spindėjo, jose buvo tokia aistra, toks troškulys kurio dar niekad nebuvau mačiusi.
- Nesiartink prie manęs ! -Surėkiau per visa namą.
Bet jis nesustojo, jau po kelių sekundžių jis prisispaudė prie mano kūno, ir nusišypsojo taip baisiai, kad man pasišiaušė plaukai ant kaklo.
Jo oda dabar buvo balta kaip popierius, ir purios lūpos prasižiojo.
- O dabar būsi panašesnė į mane, nebijok, neskaudės.
Alanas prasivėpė ir į jo apatinę lūpą pradėjo remtis ilgi, labai smailūs ir balti it sniegas dantys. Jis sučiupo mano rankas, taip kad negalėjau pajudėti. Su kita ranka patraukė ant kaklo buvusius plaukus ir apnuogino jį. Mano pilkos akys pradėjo kauptis ašarų:
- Nedaryt to, prašau. - Sucypiau.
Bet jis net nesuregavo, pasilenkė arčiau, ir pabučiavo kaklą, tuomet pajaučiau kaip į mano minkštą odas sulindo dantys, dar bandžiau spurdėti, bet nieko nepavyko. Jaučiau kaip iš manęs buvo siurbema gyvastis, akių vokai pasidarė baisiai sunkūs, buvo sunku išlikti būrdiai, aptemo akyse. Staiga mano kūna užliejo spalvos, kažkokios bangos, rožinė, žydra, raudona, purpurinė, violetinė...
Blaškiausi tarp jų, lyg būčiau jūrioje ir į mane daužytus stiprios ir didelės bangos. Pradėjau suktis tarp jų, svaigo galva lyg nuo karuselių. Ir juoda, viskas užtemo ir išnyko.

Atsibudau ligoninėje, prieš save išvydau dvi mėlunas, lyg dangus akis, kurios tyrinėjo mano veidą. Tada tėtis pasitraukė ir atsisėdo. Pabandžiau pajudėti, bet nepavyko, skaudėjo visą kūną, kiekvieną raumenuką lyg būčiau vakar daug sportavusi.
- Kas nutiko? -Vos iškošiau.
Tėtis jau norėjo kažką sakyti kai jį pertraukė jaunas daktaras.
-Leiskis man viską paaiškinti. -Jis paprašė - Taigi, vakar Tave be samonės rado gulinčia šalia durų, buvai gana nemažai nukraujavusi, labai gerai kad tavo tėvai greit suregavo.
-Ji man ne mama. - Nutraukiau jį.
Šiš piktai žvilvtelėjo į mane, jo akys buvo violetinės, lygiai tokios kaip tos bangos, kurios buvo mane apėmusios. Jos blykstelėjo lyg liepdamos man patylėti.
- Taigi, kaip ir sakiau jei tavo TĖVAI - pabrėžė žodį - Nebūtų greit suregavę, tavęs tikriasiai jau nebūtu čia. - Mirktelėjo.
- O dabar atsiprašysiu, turiu eiti. -greit apsisuko, grakščiai ir greitai, kaip ir Alanas, išskuodė pro duris.
Pakėliau ranką ir paliečiau savo kaklą, mano kūnu nuėjo baisus skausmas, sumerkiau akis. Tada švelniai perbraukiau pirštu galiukais per kaklą, ant jo buvo kažkoks guzas, buvo ištinęs, ir užščiuopiau dvi, nedideles žaizdeles, man kūną išpylė šaltas prakaitas.
- Tėti, tėti !! -Pradrėjau šaukt.
Jis greit pribėgo, ir atsisėdo šalia manęs.
- Kas yra ?? - Susirūpinęs klausė.
Pasukau galvą:
- Pažiūrėk, kas čia per žaizdos man ant kaklo.
Tėtis įdėmiai įsižiūrėjo, jo sodrios mėlynos akys lakstė po jį. Tada ištarė:
- Brangute, čia nieko nėra, tik stiprus patinimas, nieko daugiau.
- Tu tikras? - Labai gailiai paklausiau, lyg prašydama kad jis kažką pamatytų.
- Taip, tikrai. - Nusišypsojo.
- Na gerai, aš norėčiau pamiegoti, ar galėtum palikti mane viena? -paprašiau.
- Žinoma brangute.
Apsisuko ir išėjo, švelniai uždarė duris. Gulėjau ir čiupinėjau kaklą, žaizdeles. Dabar jau neskaudėjo kai liečiau, buvo gana malonus jausmas. Patraukiau pirštus ir šie buvo kraujuoti, baisiai išsigandau. Sunkiai pasikėliau ir čiupau šalia, ant stalo, gulėjusias servetėles, prispaudžiau prie kaklo. Šios kaip mat permirko raudoniu, aš baisiai išsigandau ir pašokau nuo lovos. Pribėgau prie veidrodžio, mano visas kaklas buvo kraujuotas. Akys prisipildė baimės. Pribėgau prie durų, pradėjau klibinti rankena, bet durys buvo užrakintos.

Nu va žmonės, nauja dalis, labai norėjot, taigi nuomonių. Ačiūū. ♥♡♥