Timor ✔

13

IZIDĖ SATANA MARIA FERNARDES

Dar niekada nesijaučiau tokia pažeidžiama. Bejausmis būtų galėjęs mane nužudyti, o aš nebūčiau spėjusi net apsisukti. Viskas dėl prakeiktos kojos. Aš vos ją pajudinau, o jis man sakė eiti. Ir dar ne bet kaip, o greitai. Inkšdama ir prašydama jo pagalbos šiaip ne taip nusigavau iki mašinos. O čia nutiko dar vienas keistas dalykas - bejausmis virvėmis apjuosė mano riešus.

'Kam to reikia? Su tokia koja vis tiek nepabėgčiau.'Pasiskundžiau. Bejausmis sučiaupė lūpas ir užkūrė mašiną. Buvau tikra, kad kažkas jam nedavė ramybės. Kaip ir man. 'Kur mes keliaujame?' Surizikavau paklausti.

'Tu, tiesiai pas  mirtį.'Jis atsainiai trūktelėjo pečiais. Šiek tiek sutrikau nuo tokio tiesaus atsakymo.

'Kokia tau nauda iš to?'Deimanas trumpai žvilgtelėjo į mano akis, tada nusuko žvilgsnį į kelią ir sučiaupė lūpas.'Atsakyk.'Paraginau.

'Net neketinu.'Pravėrė lūpas, o tada apsuko jas liežuviu.

'Ko jūs, bejausmiai galite dar norėti? Jūs nenužudomi, nesenstante, jūs sveiki..'

'Bet mes vis tiek turime silpnybių.'Šviesiaplaukis pertraukė mane. Galbūt tai atsakymas? Jei jie turi silpnybių, tai jie, beabejo, norės jas sunaikinti.  Taigi, jis nori visiško tobulumo. 'Klausimai baigėsi?'

'Ar tu mane išgelbėjai nuo Eriko?'Vėl paklausiau. Deimanas susiraukė ir tvirčiau suspaudė vairą.

'NE, ne aš.'Pagaliau pripažino. Sutrikusi atsisukau į jį.

'Bet tu mane palikai už miesto?'Vis dar nesuprasdama ką jis turi omenyje paklausiau. Jis linktelėjo.

Ar tai reiškia, kad kažkur mus stebi dar vienas bejausmis/žmogus, kuris išgelbėjo mane? Bet kas negalėjo atsirasti Eriko gyvenamojoje aplinkoje. Kai buvome skersgatvyje, taip pat neatrodė, kad kas nors klausytųsi pokalbio. Taigi, kaip tai nutiko?

'Jei ne tu išgelbėjai mane, kaip mane radai?' Toliau bandžiau suprasti, kas nutiko. Bejausmis kilstelėjo smakrą aukštyn ir puse lūpų šyptelėjo.

'Tas, kas tave išgelbėjo, paliko prie sienos, o aš tiesiog sugalvojau gudrų planą.' Vyptelėjo ir viena ranka nubraukė šviesius plaukus atgal. Bejausmio kaklą puošė maži  barzdos plaukeliai. Anksčiau jų nebuvo. Anksčiau jo plaukai neaugo... Jo nagai, taip pat ilgesni nei įprastai. Pati nepajausdama ištiesiau kaklą link Deimano, norėdama įsižiūrėtį į bejausmį.

Jis sutriko. Su ranka trinktelėjo į mano kaktą. Anksčiau jis tokio akivaizdaus sutrikimo nerodė. Kažkas ne taip.

'Kaip suprantu nesakysi man ką gausi už mane?Pasiteiravau. Vaikinas sukando savo lūpą ir kažką tyliai sumurmėjo.'Tada pasakyk, ką jie darys su manimi?' Bejausmis lėtai pasuko savo veidą, o tada atsiduso.

'Kodėl tu taip nori žinoti?'Pavartė akis ir sustabdė mašiną. Atsidusau.

'Kaip tai kodėl? Noriu tam pasiruošti. Bent mintyse.'Sumurmėjau. Deimanas pavartė akis ir užtrenkęs mašinos dureles ir jas apėjęs, atidarė manąsias. Viena ranka laikė mano riešus, kita atlaisvino virves, kol jos visiškai dingo nuo mano rankų.

'Tuo jūs žmonės man ir nepatinkat.'Jis atsiduso ir pasitraukė nuo durelių. Nuleidau vieną koją. Inkšdama suėmiau kitą ir lėtai ją iškėliau. Jei taip ir toliau, ateityje neteksiu kojos.

'Kuo?'Skausmingai dejuodama sumurmėjau. Atsirėmusi į mašiną šnervėmis gaudžiau nešvarų orą.

'Jūsų jausmai jus paverčia silpnais. Tai priežastis, kodėl jūs baigiate išnykti.'Norėjosi pasakyti, kad žinau tai, tačiau kažkoks keistas jausmas viduje privertė nutilti.

'Tu teisus, tačiau tu niekada nepajusi plezdenimo jausmo krūtinėje. Tu niekada nepatirsi meilės. Tu niekada nebūsi laimingas. Tu visada jautei tuštybės jausmas, su juo ir mirsi.' Po mano žodžių bejausmis pratrūko garsiai kvatotis, o po sekundės skausmingai suėmė mano plaukus sau į delną ir prispaudė savo ginklą prie mano kaktos.

'Tačiau, aš niekada nejausiu kaltės nužudęs tave. Ar tavo draugus tame pastate. O gal turėčiau paminėti tavo kaimelį?'Supratusi, kad jis paminėjo mano kaimelį sustingau. Žvilgtelėjau į bejausmį.

'Kaip radai mano kaimelį?'Balsas ėmė drebėti. Aš taip jį saugojau.. Sužinojus, kad  jie jį rado, širdį užplūdo nemalonus jausmas, tačiau dabar jis dar nemalonesnis.

Kartais man atrodo, kad aš tiesiog bandau surasti vilties. Bandau save įtikinti, kad pasaulis vis dar nėra toks sugadintas, kaip atrodo. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad viskas yra blogiau nei blogai.

'Išdavė vienas iš tavo pakalikų. Viskas, kas man liko nusiųsti Zaką ten.' Jis nusijuokė ir pasilenkė prie mano ausies.'Ar jauti baimę?'Sušnabždėjo.'Tavo gyvybė mano rankose.'

'Žinai...'Po kurio laiko numykiau, kol bejaumis vis dar laikė mano plaukus.'Man nerūpi. Jei nori nužudyti mane, daryk tai dabar. Aš nebijau mirties.'Pašaipiai nusišypsojau.'Neturiu ką prarasti.'

Deimanas paleido mano plaukus ir atsitiesė. Bejausmis daugiau nieko man neatsakė. Aš ir nenorėjau girdėti jo balsą. Jis žengė kelis žingsnius į priekį ir patraukė link dar vieno miesto vaiduoklio.

'Ar dar daug liko?'Neiškentusi paklausiau. Bejausmis garsiai nusijuokė.

'Nejau atsibodau?'Pasišaipė.

'Net neįsivaizduoji kaip..'Tyliai sumurmėjau. Esu tikra, kad jis išgirdo. Net neabejoju.