Aš gulėjau lovoj, kai staiga prisiminiau.
Prisiminiau parką, kaip aš vaikščiojau jame.
Prisiminiau kiekvieną dieną tame parke.
Ir kiekvieną kartą aš mačiau tave. Aukštas. Tamsių garbanotų plaukų. Mėlynų lyg dangus akių.
Buvai parkę kiekvieną dieną.
Visad žaisdavai su vaikais, o kai jų nebūdavo piešdavai.
Žinau, kas stebėdavai mane.
Mačiau kiekvieną žvilgsnį.
Galvojau, jog tai keista, bet gal yu tiesiog drovus?
Aš neturiu, ko prarast.
Vistiek greit mirsiu.
Noriu tave pažint.
Greit atsikėliau iš lovos apsirengiau ir išlekiau iš kambario. Mama buvusi virtuvėje pažiūrėjo į mane kaip į vaiduoklį. Išmetė iš rankų lėkštę ir žiūrėjo išpūtus akis.
Aš nesistebiu, juk 2 mėnesius neišėjau iš kambario, o dabar lekiu, kaip pamišus į lauką.
Nubėgus į parką aš vėl tave pamačiau.
Mačiau, kaip rinkaisi daiktus.
Jis atsisuko lyg ieškodamas.
Aš pribėgau ir nusišypsojau.
Jis iš pradžių buvo sutrikęs, bet atsakė tuo pačiu.
Aš tik šypsojausi.
"Labas" tai buvo pirmieji mano žodžiai per visą dieną.
Jis nusišypsojo labai nuoširdžia šypsena, bet akyse matėsi nerimas ir liūdesys.
"Aš labai atsiprašau. Man nereikėjo taip stai-" nespėjau pabaigti sakinio, kai jis mane pertraukė.
"Ne neatsiprašinėk" jis dar kartelį liūdnai šyptelėjo.
Aš susiraukiau.
"Tai kodėl tu liūdnas?" Paklausiau ir nepastebėjau kaip pradėjom žingsniuoti link kavinukės.
"Tiesiog bijau, kad tave matau paskutinį kartą" jis atsisuko jau be šypsenos. Pamačiau tas begalo liūdnas akis.
Dabar jis net nesistengė šypsotis.
"Ką turi omeny?" nerimo kupinas klausima išsprūdo iš burnos.
"Man diagnozuota sunki liga. Ir man liko nedaug gyvent. Vos mėnuo." Jis vos vos pakėlė lūpų kampučius.
Aš į jį žiūrėjau gailestingų žvilgsniu.
Nusišypso nežymia šypsena.
"Ne tau vienam liko gyvent mažai."
"Ką? kaip suprasti?" Jis atrodė sunerimęs.
"Man ėžys. Man liko mėnesis taip pat." Lūpų kampučiai šiektiek pakilo. Žinant, jog nevienai man liko mėnuo pasidarė jaukiau. Kaip liūdna bebūtų. Taip besišnekučiuodami priėjom skardį nuo kurio matėsi nepakartojamas vaizdas.
Saulė jau leidosi matėsi tik rausvas dangus. Miestelis skendo tyloje. Girdėjosi tik retkarčiais pravažiuojančių mašinos.
Kadangi miestelis nebuvo didelis, retai galėjai pamatyt žmones ypač vakare.
Mes sustojom.
Atsisėdom ant netoliese esančio didelio akmens.
Aš atsisukau į jį. Žiūrėjau į jį gal pusvalandį. Saulei nusileidus nepastebėjau, kaip pasilenkiau ir jaučiau tik šilumą.
.C.K.
