Sausainių Krautuvėlė (BAIGTA)

I skyrius: 5 dalis

Sausainių Krautuvėlė turėjo tokį ypatingą dalyką, kad joje visada skaniai kvepėdavo. Ne tais kvapais, kurie pritraukdavo žmones prie krautuvėlės, o tikrai kvepėdavo. Ne bet kuo kitu, o sausainiais. Puikiais miltais, saldžiu cukrumi, gardžiu sviestu, šviežiais kiaušiniais, kvapniu krosnies karščiu. Niekas neskleisdavo tokių kvapų, kaip tik ši krautuvėlė, vienintelė visame mieste, tokia išskirtinė Tauerio alėjoje... ar gatvėje - kam gi tai rūpi?

Ne vienas, einantis pro Mis Vafli krautuvėlę susigundydavo dirstelti, kas gi vyksta šioje miesto dalyje. Žmones dažnai apgaudavo kiti, tad neretai daugelis taip ir nueidavo nepažiūrėję, kokią vietą priėjo. O gaila - galbūt jie būtų atradę krislelį džiaugsmo gyvenime. Ne visą skirtą kiekvienam jį galima surasti, bet bent dalelę tikrai įmanoma, o viena tų dalelių ir buvo Mis Vafli krautuvėlė.

Pasaulis slepia daug paslapčių ir įvairių užkaborių, kurių dureles sunku atverti, bet kartais tai visai įmanoma. Užsukęs pas Mis Vafli į krautuvėlę tu atveri lygiai tokias pačias dureles, kaip ir į kitas paslaptis, kurios slypi viduje. Bet jei tai nebūtų paslaptis, jei tai būtų kažkas atviras ir prieinamas visiems, tai ši istorija apie Mis Vafli ir jos krautuvėlę dar tęstųsi ir pasakotų įvairias paslaptėles, slypinčias... nepatikėsite - kiekvieno žmogaus viduje. Visi mes žinome viską, tik ne visi klausome savo širdies balso.

Bet tai dar viena paslaptis, kurios šįkart niekam neatskleisime ir Mis Vafli savo tylią išmintį pasiliks tik sau iki kol pamatys skaitytoją žingsniuojantį Taurelio gatve iki pat jaukiai kvepiančios krautuvėlės. Ir jei skaitytojas užsuks į tą krautuvėlę, jį pasitiks Mis Vafli su nuoširdžia šypsena bei kvietimu rinktis vieną šiltą paslaptį iš daugybės kitų, kurios slepiasi už senosios močiutės nugaros. Tokios, kaip šokantis saulės spindulėlis, vanilė, gardžiai kvepiantis krosnelės karštis ir šiugždantis sausainių popierius. Atrodo, tokie maži dalykai ima ir virsta svarbiausiu dalyku, puošiančiu visą istoriją. Ir tai nereiškia, kad visa tai jau baigėsi, net jei ir pasakojimas eina į pabaigą - visai ne! Šią istoriją kiekvienas gali kurti kartu ir mąstyti apie tai lyg apie savo paties kūrinį.

Kas gali būti šilčiau nei šypsena, jaukus pasisėdėjimas, pokalbis su žmogumi? Ar žinote didesnę jėgą, kuri gali sugriauti pykčio ir nebendravimo sieną? Visi žinome atsakymą, tik ne kiekvienas drįstame juo pasinaudoti. O atrodo, kaipgi gali būti sunku prieiti, pasisveikinti, apsikabinti? Ar tai yra kažkas neįmanomo? Ne.

Žmonės yra emocionalios būtybės, net jei to ir nepripažįsta. Sunku atsiverti, sunku papasakoti tiesą, sunku galbūt tą tiesą išlaikyti, bet taip jau yra šiame gyvenime ir ne viskas būna gražu... iki kol patys to nenorime.

Sako, žmogus yra pats savo gyvenimo kailis ir manau, kad skaitytojas su tuo sutiks nepriklausomai nuo to, koks religingas jis yra, ką mano apie senas patarles. Juk jeigu žmogui kažkas nepatinka, ar gali kitas atėjęs jam pasakyti, kad jis turi keistis? Žinoma, kad gali! Tik ar jis to paklausys, čia jau kitas klausimas.

Pasaulyje daug kas nutinka, visa tai reikia vertinti blaiviai. Ar padės amžinas pyktis, troškimas nebematyti kito, noras, kad jis dingtų? Padėti gali tik laimės ir draugystės vaistai, klajojantys šioje Visatoje įvairiais pavidalais.

O jei dar nesupratote, tai vienas tų pavidalų yra būtent Mis Vafli krautuvėlė. Ne sausainius perkate pas ją, o krislelį laimės, džiaugsmo, jaukumo. Kažką kvepiančio namais, saugiu prieglobsčiu, jaukiu apkabinimu. Tai laimės vaistai, juos gali suteikti ir gauti kiekvienas. 

Tik nereikia skubėti, bėgti pirmyn nuo visko. Geriau sustoti, pagalvoti: ar viską aš gerai darau, o galbūt akimirką džiaugsmo tik... pražiopsojau?