Pasitaikė siaubingai karštas birželis. Nelijo visą mėnesį. Karaliavo tvanka ir alinantis karštis.
Bet ne jai. Ji šąlo. Ledas surakino ją viduje. Jos jauna oda buvo išblyškusi, beveik melsva. Basomis pėdomis, lėtais, atsargiais žingsniais ji dėliojo kojas, tarsi bijotų sudužti iš trapumo. Žmonės abejojo, ir tik ji viena žinojo, kad vis dar yra gyva.
Miestelio gyventojai vadino ją Mona. Niekas nežinojo iš kur ji pas juos atsirado ir kur ji dingsta patekėjus mėnuliui.
Ji buvo graži, rausvomis garbanomis išsidraikiusiomis ant liaunų pečių. Tik jos akys neramino. Juodos it anglis ir skausmingai liūdnos.
Visi jos vengė. Bijojo. Net kaimo kvaišelis Jonas stengėsi prie jos nelįsti.
Mona nekaltino žmonių. "Tai jų pačių labui", - kartojo sau.
Ledinė siela reikalavo šilumos. Vieno kūno pakaktų.
Šiame miestelyje gyveno gražus, raumeningas kalvis. Tai pas jį traukė Mona. Tai jis šildys jos sielą šiąnakt. Rytoj - kas žino.
