Timor ✔

14

IZIDĖ SATANA MARIA FERNARDES

Miestas buvo gerokai toliau, nei mano jėgos galėjo mane nešti. Bejausmio, atrodo, tai visai nejaudino. Mano trumpoms, sužeistoms kojoms ir jo ilgoms ir greitoms, net nėra kur lygintis. Inkšdama sekiau šviesiaplaukį. Vos pavilkau sustingusias ataugas. Viena iš jų kraujavo.Nedidelis marlės gabaliukas iškart persisunkė krauju, vos prisilietęs prie sutvarstytos žaizdos.

'Klausyk..'Nenoriai kreipiausi į Deimaną. Bejausmis lėtai atsigręžė ir sunėrė rankas po tvirta krūtine.

'Ko?'Šaltai paklausė. Jo balso tonas buvo šaltesnis, nei įprastai. Jis atrodė.. supykęs? Tai juk neįmanoma - pagalvojau ir nuvijau šias keistas mintis iš galvos.

'Tu nenori, kad mirčiau, kol mane pristatysi ten?'Suburbėjau. Jis linktelėjo. 'Tokiu atveju patarčiau sutvarkyti mano koją, nes aš arba nukraujuosiu ir mirsiu arba nukrisiu dėl nuovargio..'Bejausmis kelias minutes stebėjo mane, o tada priėjęs vienu staigiu judesiu persimetė per petį. Mano išsikišę dubens kaulai skaudžiai susidūrė su jo nugara.

'Mes neturime laiko. Paprašysiu Zako sutvarstyti tavo žaizdą, kai pasieksime miestą.'Galų gale ausys išgirdo jo balsą. Suinksčiau dėl nepatogios kūno padėties.

'Nežinau ar ištversiu..'Silpnai sumurmėjau.

'Kentėk.'Jo balsas vėl pasidarė atšiaurus. Pastaruoju metu bejausmis toks piktas ir išprotėjęs dėl žudymo..'Tai sakai geriau būti žmogumi ir kentėti įvairias slogas, gripus arba tokias žaizdas, kaip tavo?'Akivaizdžiai šaipėsi.

'Kartais tokie jausmai leidžia pasijausti gyva.'Atvirai sumurmėjau. Rankos ėmė tabaluoti ore.

Jaučiausi prastai. Pamažu mano receptoriai atbuko ir aš nustojau jausti nemalonų kaulų ir bejausmio kūno susilietimą.

'Nesuprantu jūsų. Jūs tokie kvaili..'Bejausmis garsiai išsakė savo mintis, o tada atsiduso.'Nebandyk prarasti sąmonės.'Įžnybė į skaudančią koją. Suinksčiau.

Kartais jis primena žmogų. Kažkokia jo dalelė verčia tikėti, kad ne viskas prarasta ir dar įmanoma išgelbėti pasaulį. Nors giliai širdyje žinau, kad norint išgelbėti pasaulį teks sunaikinti dalį žmonių. Tuos, kurie viską ir pradėjo.

'Atėjom..'Deimanas nuleido mane nuo savo peties.'Paskutinis miestas prieš finišą.'

Kelias minutes bandžiau atgauti kvapą. Miestas priminė filmą su pilku efektu. Spėju, kad šis miestas buvo užpultas pirmas. Gatvėse nebebuvo kraujo, negyvėlių taip pat. Miestas tikrų tikriausis vaiduoklis ir net nepanašu, kad čia būtų bejausmių.

'Ko stebiesi?'Bejausmis suprunkštė ir laisva ranka nubraukė prie kaktos prisiplojusius šviesius plaukus.

Atsirėmiau į sieną. Nežinau ar ištversiu. Mano kelnės persisunkusios raudonu skysčiu, kuris varva ant žemės. Panašu, kad netekau nemažai kraujo. Nejau, jau net nežinau kelintą kartą, aš vėl artėju prie mirties?

Negaišdamas laiko, bejausmis vėl užsikėlė mane ant pečių. Šį kartą jis bėgo. Jaučiau, tai dėl nemalonaus dunksėjimo, kurį jis sukėlė judėdamas greitai, ir garsaus vaikino šnopavimo.

'Zakai!' Netrukus iš vienų rankų atsidūriau kitose. Juodaplaukis paguldė mane mašinoje, ant galinių sėdynių. Bejausmis suplėšė mano kelnes ties žaizda.

'Reikia siūti.'Suburbėjo ir atsisuko į nuobodžiaujantį Deimaną.

'Daryk ką nori, svarbu, kad ji nepakratytų kojų iki miesto. Tada ji taps Levio problema.'Tardamas paskutinius savo žodžius jis linksmai nusijuokė.

Alkūnėmis kilstelėjau savo kūną ir žvilgtelėjau į mirusį miestą, kurį apleidome. Nurijau gerklėje susidariusių seilių gumulą, pamačiusi rankose storą adatą laikantį Zaką.

'Aš einu pasivaiksčioti, o tu čia tvarkykis.'Bejausmis paliko mane vieną su kitu bejausmiu. Jei teisingai jį pamenu, jis jau antrą kartą tvarko mano žaizdas.

'Atleisk, tik tokią radau.'Sušnabždėjo. Ir suplėšęs savo tamsios palaidinės kampą išsitraukė siūlą. Supratęs, kad jis per trumpas pakartojo savo judesius.

'Iš kur moki daryti tokius dalykus?' Pasidomėjau, net nemanydama, kad vaikinas ketina man atsakyti, tačiau po sekundės jis pravėrė savo lūpas.

'Aš žmogus pusiau bejausmis, kartais žaizdos taip lengvai neužgyja,tad tenka jas tvarkytis pačiam.' Sutrikusi stebėjau vaikiną. Jis vis dar laikė adatą ir siūlą savo rankose.'Satana.' Kreipėsi.

'Kas?' Šiek tiek pasimečiau.

'Mes ištrauksime tave iš ten, gerai?' Ar man prasidėjo haliucinacijos ar Zakas tikrai tai pasakė.

'Nesupratau, kas tie mes?'Prieš atsakydamas bejausmis apsidairė. Esu kažkur jau girdėjusi panašius žodžius.

'Oliveris ir grupelė žmonių.'Sušnabždėjo. Visos viltys prieš tai gyvavusios jo žodžiuose subliuško.

'Jis negyvas.'Suspaudžiau lūpas į tiesią liniją.

'Jis gyvas.Pasitikėk manimi. Aš su žmonėmis. Su tokiais, kaip tu.'Jo žodžiai manęs neįtikino. Purtydama galvą grįžau į savo vietą.

'Tu bejausmis. Jūs visi tik ir kuriate planus, kaip pergudrauti žmones. Aš neįkliūsiu.' Juodaplaukio lūpas paliko tylus atodūsis ir jis vartydamas akis pridėjo adatą prie žaizdos.

'O dabar neklykauk.'Perspėjo ir adata pervėrė mano odą. Suinksčiau ir ranka užsidengiau burną. Akių kampučiuose net susikaupė ašaros. Po kelių sekundžių laukė dar vienas skaudus dūris.

Jau geriau taip,nei pasitikti mirtį -stengiausi save įtikinti, bet man ne itin sekėsi.

'Baigiau.'Tik po kurio laiko bejausmis pasakė. Inkšdama žvilgtelėjau į savo koją. 'Žinau, kad nepasitiki manimi, tačiau paklausyk. Nebėk kol bejausmis neatiduos tavęs į Levio rankas. Tik tada pabandyk pabėgti, o vėliau aš tave susirasiu.'

'Skamba beprotiškai.'

'Šiuo metu nebėra nieko normalaus.'

---

Turėjau problemų su telefonu, o jis vienintelė mano rašymo priemonė, tad nėjo įkelti istorijos. Žinau, kad nelabai kas laukiat, bet vis tiek pasistengsiu kuo greičiau parašyti likusias dalis.