Tikra meilė niekada neišnyksta

Devinta dalis

- Įsirenkim stovyklą čia, - pasaliau jiems po kelių valandų kelionės.

Po kelių minučių įsirengėne stovyklą. Saulė jau leidosi ir Izakas gamina maistą Domui ir sau. Aš juos saugau. Vilkolakiai užuodžia priešą, o mes vampyrai priešą pajaučiam. Tai aš pirma sužinočiau, kad kažkas artėja šalia mūsų.

Aš atsistojau ir norėjau prieiti šalia jų. Pajutau kaip mano kūne atsiranda jausmas. Priešas. Iškilo šis žodis mano galvoje. Aš apsisukau ir pradėjau bėgti link kur buvo priešas.

Jutau kaip priešas judėjo greitai. Kaip vampyras!!! Jis vampyras... Aš supratau, kad jis puls Domą. Apsisukau ir pradėjau bėgti link mūsų įrengtos stovyklos. Pamačiau, kaip Izakas jau pasivertė į vilką ir laukia vampyro puolimo pozicijoje. Aš prieinu prie Izako ir jo paklausiu.

- Ar Domas saugus???

- Taip, - jis suurzgė. Vampyrai supranta vilkolakių kalbą kai jie yra pasiverte vilkais.

Jutau, kaip priešas artėja. Pasiruošiau puolimo pozicijai. Greitai prieš mus stovėjo vampyras.

Prasidėjo kova ir vampyras mirė. Izakas atsivertė į žmogų. Atsisukau į jį.

- Kur Domas??? - paklausiau Izako.

Jis parodė į krūmą. Aš ten nubėgau ir pamačiau Domą atsisėdusi and žemės. Iš palengvėjimo atsidusau.

- Tai ką. Bijojai dėl Domo??? - paklausė Izakas.

- K-ką?! Ne...

- Nu nemeluok. Juk tu tikrai dėl jo pergyvenai.

Izakas priėjo prie manęs ir pabučiavo mane. Jo lūpos buvo tokios saldžios.