Kitokia

XXI

Klavišų garsai ir melodijos švelnumas virpino širdį, palietė giliausius tarpelius ir šilta harmonija užliejo kūna. Atsidūriau svajonėse, prieš akis iškilo vaikystės prisiminimai, mama. Buvau apsupta melodijos ir garsų šviesų, šokau su jomis, jose.
Net neišgirdau kaip prie manęs priėjo žmogus, jo šaltos ir stiprios rankos palietė mano pečius, pirštai palindo po maikute, ir prilietė karšta oda, per kūna nuėjo šiurpuliai ir aš paspaudžiau ne tą klavišą. Visa melodija išsiderijo ir nuo neritmingo garso pasibaigė. Širdis nusirito į kulnus, and kaktos atsirado nežymus prakaito lašeliai.
Iš lėto atsistojau nuo kėdės ir patraukiau rankas nuo pečių. Apsisukau. Jaučiau kaip man veidu sukilo raudonis ir aš išraudau. Veidas tiesiog degė, bet aš nesugebėjau kažko pasakyti, iš mano lūpų neišsprūdo nei vienas žodis. Vaikinas žengė kelis žingsnius link manęs, o aš nuo jo, mano rankos atsirado and klavišų, ir per kambarį nuskambėjo tarpusavį nederūs garsai. Vaikinas įsiuto, jo žalsvas akis užliejo juodumas, jos tapo panašios į žveries kurį aš pažinojau, į Alano, bet tai nebuvo jis. Jis stipriai sugriebė mano liemenį ir įsisiurbė man į lūpas. Bandžiau priešintis, bet mano bandymai buvo nieko verti. Jis buvo gal keturis kartus stipresnis už mane, aš pasidaviau.
Galiausiai jis mane paleido, dabar jo akys buvo švelniai pumpurinės, jis žvelgė į mane su švelnumu, kažkokia meile, lyg jis mane pažinotu jau labai senai. Aš išsigandusi pradėjau bėgti, išbėgau iš kambario į tiesų koridorių. Pro mane bėgo daug skirtingų durų, aš prilėtinau žingsnį prie didelio veidrodžio. Pažvelgiau į jį, bet nemačiau savęs, prieš mane stovėjo mergina, kuri buvo labai panaši į mane, bet ne aš. Ji buvo daug gražesnė, gražesnių formu, lieknesnė, ir nebuvo pilkų akių, sidabrinių akių. Jos buvo geltonos, lyg medus. Aš pakėliau ranką, apžiūrėjau ją veidrodyje, aplink piršta sukosi rožės žiedas. Priėjau arčiau jo, paliečiau. Ant veidrodžio atsirado užrašas auksinėmis raidėmis.
Ateities paslaptys visada buvo čia.