30 boys And 15 Girls(BAIGTA)

12 dalis

-Išeisime iš pastato ir ten parodysime kur baigiasi miškas. Kalebo komanda prie jo, mano-prie manęs.-pasakiau.
Visi pradėjo šurmulingai bėgioti iš vienos vietos į kitą. Po kelių minučių visi stovėjome komandomis apginkluoti. Visa tai atrodė nuostabiai. Mėgstu žiūrėti į ginkluotus vaikinus.
-Kalebai,-pasakiau tiesdama dėžutę.-Čia jūsų skarelė. Mano komanda išeina. Jūs po 15min.

Aš su savo komanda išėjome iš pastato.
-Taigi.-sakau.-Būdami komanda turite kartu galvoti. Dabar sugalvokite kur paslėpti skarą ir apgalvokite puolimą. Manau, susitvarkysime.

Visi sustojo ratu ir pradėjo kuždėtis.
-Ar čia yra kpks nors rūsys ar bunkeris?-paklausė manęs Logan.
-Už keliolikos metrų yra.-atsakiau.
-Mes galime ten paslėpti skarą.-įsiterpė Janson.
-Puiku. O kaip pulsime?-paklausė kažkoks vaikinas iš galo.
-Gal užlipkime į medžius...-pasakė Jazz
- Ir atėjus priešui pulkime iš pasalų.-pasakiau.-Pusė komandos eina su manimi, pusė-lieka su Janson ir slepiasi.

Visi nustebę atsisuko į Jazz. Manau kad galiu juo pasitikėti. Su savo grupe nuėjau kelioliką metrų ir bunkeryje paslėpėm skarą. Tada grįžome į buvusią vietą.
-Galim lipt?-paklausė manęs Jazz.
-Galit.
-Gerai. VISI LIPKIME!-garsiai paliepė Jazz.
-Gerai vadovauji. Lipk!
Man paliepus Jazz įlipo į medį. Aš lipau jam iš paskos. Saugos sumetimais.
-Tylos..!-paliepiau ir visi medžiuose sutilo. Buvo galima girdėti tik tylią diskusiją apie šią užduotį.
-Žiūrėkit!-kažkoks vaikinas iš gretimo medžio dūrė pirštu žemyn. Palenkiau galvą ir pamačiau tris priešus.
-Tegul eina.-tyliai sakau.-Jų per mažai kad išsiduotumėme.
Išskleidžiau rankas parodyti, kad visi toliau ramiai sėdėtų medžiuose.
"Kodėl Kalebas pats nėjo patikrinti?" Diskutavo vaikinai.
"Nes bijo. Pats stovi Centre ir laukia kada mes kaip šunys atnešim skudurą." Pasipiktino kitas.
-Užtaisyk ginklą,-pasakiau Jazz.

Jis tyliai padavė man užtaisytą ginklą. Patogiai atsiguliau ant plačios medžio šakos nusitaikiau. Įvėpk,iškvėpk. Dar kartą.
-Stok!-tyliai pasakė iš gretimo medžio Logan ir parodė ateinančius dar du vaikinus.
-Pasakyk visiems pasiruošti puolimui.-sukomandavau.-Aš ir Logan eisime į pastatą. Perskelk mūsų likusius per pusę. Vieni saugos vėliavą, kiti-seks man įkandin.
-Supratau.
-Kai šausiu, šokit.

Įkvėpk, iškvėpk. Nuspaudžiau gaiduką su strėlyte. Iš kart pasigirdo vaikino dejonės.
-Šokit!-surėkiau.
Visi vaikinai nušoko ant žemės. Likau tik aš su Logan. Gestais parodžiau, kad kai priešai bus apšaudyti, galėsime nusileisti ir saugiai keliauti į pastatą. Galiausiai supratęs, ką noriu pasakyti laukė, kol viskas nurims.

Jazz davus ženklą aš ir Logan nusileidome žemyn.
- Neišsiduokit.-sukomandavau jaunajam vadovui.-Eime.
Aš su Log einame link pastato, kuris yra už maždaug šimto metrų nuo slapstymosi vietos.
-Eikite pirmi.-paliepiau už mūsų keliavusiems komandos nariams. -Kaip manai, kur galėtų Kalebas paslėpti vėliavą?-paklausę manęs Log.
-Jis to daryti net nesivargina. Arba ją paslėpė jo komandos nariai, arba vėliava prie jo.
Staiga pasigirdo šūviai, kurie skriejo link mūsų. Tai sužinojau iš lengvo nutirpimo kojoje.
-Gulkis!-šaukiau Log, bet pavėlavau. Jis jau guli su strėlyte kojoje.
Nelaukusi, kol nuodai pasklis po visą mano koją ištraukiau strėlytę ir prišliaužiau prie merdėjančio Logan.
-Nejudėk, aš ją ištrauksiu.

Kai Logan nustojo muistytis ištraukiau strėlytę ir atsigulusi laukiau, kol šūviai aprims.
-Skauda?-paklausiau susiraukusio Logan.
-Nejaučiu kojos.
-Nenumirsi.
-Kodėl tau neskauda?
-Nes tokiom strėlytėm buvau šaudoma kiekvieną dieną.-atsakiau.
-Kaip taip...kiekvieną?-paklausė sutrikęs Log.
-Nepamiršk, aš mergina, o mes gaujos auksu laikome vaikinus. Taigi kai visi sužinojo, kad į vaikinų programą įsitraukė mergina, buvau mokoma sustiprintai. Strėlytės- privalumas.

Šūviams nurimus atsistojau ir padėjau tai padaryti Log.
-Paeisi?-paklausiau.
-Lėtai, bet paeisiu.
-Gerai. Eime per rūsį. Tą įėjimą žinau tik aš.
Logan nusekė mane. Abu priėjome žolėmis apaugusias duris. Spyriau kartą ir jos prasivėrė. Abu tyliai nužingsniavome siaurais koridoriais į pirmą aukštą, kuriame turėtų būti sargybinių.
-Klausyk.-sustabdžiau jį prie durų.-Norint kad niekas neišgirstų turi tyliai prieiti prie priešo, greitai uždengti burną ranką ir šauti strėlę priglaudus šautuvą prie stuburo. Tai juos paralyžiuos ilhesniam laikui.
-Tai irgi strėlyčių privalumas?
-Taip, bet apie šitai žinau ne aš viena. Tad privalai saugotis. Eime.

Viltis