18's

-2-

Atsiliepė. Kažkas sugirgždėjo.
- Klausau? Ar čia Esme Hugen?
- Taip, tai aš. O tu Merė?
- Iš iš k-ko jūs taip spėjate?
- Aš nespėju, o žinau, Mere. Taigi, ką norėtumei sužinoti?
- Gal galėtume susitikti privačiai? Aš dabar netinkamoje vietoje esu.
- Žinoma! Galime, kad ir dabar, nes dabar man yra laisvo laiko.
- Mhh... Gerai!- sutikau garsiai.

Apsimoviau juodus plėšytus džinsus, baltus ilgomis rankovėmis marškinius ir apsiaviau baltus sportbačius.

Plaukus pagarbanojau ir padažiau savo antakius. Nemėgau dažytis, nebent antakius, nes jie yra neryškūs.

Po pusvalandžio jau stovėjau mūsų sutartoje vietoje. Prie parke esančio suoliuko. Keisčiausia tai, kad parkas buvo apleistas, bet jame vistiek žaidė keli vaikai.

Kažkas priletė mano petį ir aš kruptelėjau. Prieš mane išdygo gana jauna moteris. Spėčiau, kad jai apie trisdešimt metų. Ji turėjo trumpus, banguotus blondiniškus plaukus, o mūvėjo juodas kelnes, baltus marškinėlius ir juodą švarkelį.

- Taigi klausk ko nori, bandysiu atsakyti į tavo klausimus.- ji šiltai nusišypsojo.

- Mokate išaiškinti sapnus ir panašiai?- paklausiau su viltimi.

- Žinoma.

- Man kelia nerima tai, kad aš nuo pat mažens sapnuoju vaikiną šviesiais plaukais. Jis elgiasi su manimi kaip su savo mergina, bet gale sapno aš vis susmunku jo rankose. Sapne jaučiuosi labai silpnai, nejaukiai, o atsibudusi ryte būnu kaip niekada žvali, bet vistiek nelaiminga.

- Mergyte tu įklimpai labai giliai. Tu iš to nebeišsikapanosi, nes nebeįmanoma. Žiūrėk į mano akis ir nenuleisk žvilgsnio.- pažvelgiau į ją.- O ne! Tas žmogus kurį tu sapnuoji yra gyvas.

Mane nukrėtė šiurpuliai iš baimės. Nejaugi tai tiesa, kad vaikinas iš sapnų gyvas?