Visi žinojo, kad mieste Zayn pavojingiausias. Jo noras skriausti kitus yra didesnis, už bet kurio nors kito. Malonumas, kurį jis jaučia matydamas savo aukos skausmą, verčia jį pasijusti galingu. Žmonės apkalbinėjo jį, kūrė gandus versdami jį dar did...
Ups! Ten obraz nie jest zgodny z naszymi wytycznymi. Aby kontynuować, spróbuj go usunąć lub użyć innego.
Kažkada, kai busi netoli mirties prisimink, kad tai tu nusprendi ar gyvensi ar mirsi. Jaučiu skausmą, bet nesu įsitikinusi ties kuria vieta. Noriu atsimerkti, bet bijau. Bijau pamatyti vilką, kuris gali galutinai mane pribaigti. Tai ne sapnas, tai prakeikta realybė į kurią aš pakliuvau mano tėčio dėka. Jis žinojo, jis privalėjo žinoti.
-Tu ją sužeidei,-išgirdau tėčio balsą.
-Užsičiaupk. Ji nemiega,-suurzgė Zayn.-Neapsimetinėk Deqiun.
Sukandu savo lupą ir pramerkiu akis. Kol apsiprantu su šviesa prireikia kelių minučių, bet galiausiai pamatau susirūpinusi tėčio veidą ir Zayn, kuris žiūrėjo į mane žalsvomis akimis.
-Kaip jautiesi?-paklausė tėtis.
Pasiėmiau nuo staliuko stiklinę vandens ir atsigėriau. Nežinau ką jiems atsakyti. Aš išsigandusi ir pasimetusi.
-Kas tu?-pažiūrėjau į Zayn, kuris atrodė pavargęs.
Jis pakėlė akis į mane ir atsiduso atsitraukdamas. Nesitikiu gauti atsakymo, bet žinau, kad nepasiduosiu. Jie negali nuo manęs to slėpti.
-Atsakyk,-pareikalavau.-Aš mačiau tave. Tu virtai vilku!-surėkiau.
-Deqiun, tai ne tavo reikalas,-piktai tarė tėvas.
-Ne mano reikalas?! Jūs turbūt juokaujate!-užvaldyta pykčio aš norėjau juos apmėtyti kokiais nors daiktais.
Bandžiau išlipti iš lovos, bet tik dabar pastebėjau, kad mano kojos surakintos. Išsigandusi pakėliau akis į juos tikėdamasi, kad tai tik kvailas pokštas, bet jų rimtos minos to nerodė. Jie nesveiki, jie tikrai suknistai nesveiki.
-Kodėl mano kojos surakintos?-paklausiau.
-Nes taip reikia,-pagaliau prabilo Zayn.
Jo balsas nuskambėjo taip šaltai ir griežtai. Turėjau numatyti, kad jo gerumas yra laikinas. Nuleidau galvą jausdama, kaip virpa mano lupą. Aš čia įkaltina visam gyvenimui. Žinau, kad Zayn nėra žmogus, dabar jau tuo įsitikinau. Mano ranką yra subintuotą, kas rodo, kad aš tikrai buvau sužeista. Blogiausia yra tai, kad mano tėvui tai nerūpi. Jis šaltai į mane žiūri ir laiko, kaip kalinę uždarytą šitame tamsiame rūsyje. Vienintelis mano šansas pabėgti nuo jų, tai pribaigti save, bet mirti aš nenoriu.
-Tu vilkolakis?-pakėliau akis į Zayn.
-Neprisimąstyk, tu tik sapnavai,-prunkštelėjo, bet jo akis sakė ką kitą.
-Gerai, tai turbūt ir tai įvyko per sapną,-suurzgė nusiimdama raištį nuo rankos.-Jūs abu norite mane paversti beprote, bet jums nepavyks.
-Po velniais Deqiun, tu nukraujuosi,-prie manęs greitai priėjo Zayn ir uždėjo švarų rankšluostį ant žaizdos.
-Pasakyk kas toks esi,-paliepiau.
-Zayn, jei nebūtina to žinoti,-burbtelėjo Edvardas.
-Aš vilkolakis. Praeita naktį paveiktas pilnaties aš virtau vilkų nespėdamas išeiti iš namų.
Aiktelėjau išgirsdama Zayn žodžius. Jis... Tai tiesa, jis vilkolakis.
-Kaip tai įmanoma?-sušnabždėjau.
Atsakymo negavau, bet žinau, kad jis to nedaro dėl to, kad tėtis čia. Vos mano ranką buvo subintuotą jie abudu išėjo palikdami mane viena čia. Mama, padėk man.
GULIU LOVOJE IR stebiu lubas. Vadinasi viskas buvo tiesa, tik jie man melavo. Nors esu išsigandusi, žinau, kad Zayn žmogaus pavidale manęs nenuskriaustu. Tik vienas dalykas man neduoda ramybės. Juk kai buvau lauke ir pirma karta pamačiau Kudliu jis manęs nepuolė, o dabar vos nenužudė. Norėčiau sužinoti visą tiesą, bet kol kas džiaugsiuosi dėl to, kad jau žinai kas yra Zayn ir kodėl jis yra toks keistas. Dabar suprantu, kodėl jis mane visada rasdavo. Žinodama kas jis toks yra suprantu, kad pabėgti iš čia vilties mažai.
Krūpteliu išgirsdama, kaip kažkas atidaro duris. Tai buvo Zayn. Jis atrodė pavargęs ir nusiminęs, kas mane neramina. Stebėjau jį kol jis ėjo link lovos ir atsisėdo. Sutrikusi stebėjau, kaip jis paima mano ranką ir paglosto nykščių delną.
-Atleisk, kad tave sužeidžiau. Tai pirmas kartas man, kai sužeidžiu moterį,-sušnabždėjo.
Tylėdama prisislenku prie jo ir apsikabinu. Priglaudžiau savo veidą jam prie krūtinės ir užsimerkiau atsipalaiduodama.
-Tavo širdis. Ji lėtai plaka,-sumurmėjau.
-Žinau. Tai normalu. Deqiun?
-Ką?-pakėliau galvą ir pažiūrėjau į jo rudos akis, kurios turėjo žalią atspalvį.
-Aš tave atrakinsiu, bet prižadėk, kad nebėgsi. Tai pavojinga. Turėsi čia būti nesvarbu ką išgirstum. Neišeik iš čia, gerai?-jo balsas švelnus ir tylus.
