Galimybė Laukti

Septinta dalis

Per istorijos pamoką, kaip ir per daugelį kitų, Amelija sėdi viena. Dauguma klausia, kodėl?Jug tik atsumtieji sėdi gale. Amelija nebuvo atsumtoji ar bloga mergaitė, kuri tik ieško vietos pasikrušimui. Jai tiesiog patinka stėbėti vaizdus pro langą žinant, jog jokios gyvos dvasiis nėra už jos.
Pamojai įpusėjus, Amelijos telefonas suvibravo jos kelnių kišenėje. Ji lėtai ir nepastebiamai išsitraukė telefoną, bei jį atrakino. Pranešimas buvo nuo Teo. Ji kiek nuliūdo sužinojusi, jog Teo šiandien mokykloj nebus, bet žinojo, jog po pamokų galės aplankyti jį.
Nuskambėjus skambučiui, Amelija keliavo koridoriu ieškodama bent vienos jai pažįstamos būtybės, bet pastangos nuėjo veltui.
,,Arba visi slepiasi nuo manęs, arba aš per daug akla"-pagalvojo mergina. Lėtai apsisukusi, nukeliavo link persirengimo kambarių, kadangi kita pamoka yra kūno kultūra. Įėjusi į mergaičių rūbinę, Amelija kiek nustebo pamačiusi vaikinus ir merginas toje pačioje rūbinėje, bet prisiminė, jog dėl kažkieno pripieštų sienų berniukų rūbinė yra perdažoma. Amelijai juokas ėmė žiūrint į kelias persirengti bandančias merginas. Nors jas užstoja kelios draugės, vaikinai vistiek sugeba sušukti ,,Mačiau joa spienelį!" ar ,,Kodėl jos triusikai su keksiukais?". Amelija nesiruošė persirengti, nors ir rizikavo gauti pastabą. Bet pastabos dvyliktokams nė motais.
-Galėtum ir tu persirengti, Amelija,-sklido balsas už jos nugaros.
Atsisukusi į pusę, iš kurios sklido balsas, pamatė besišypsantį Arijų. Amelija to ir tikėjosi. Visa klasė žinojo, jog jie nemėgsta vienas kito. Dvi klasės moksliukės galvojo, jog tai patyčios, tad kreipėsi pas socialinę pedagogę.
Nusisuk, gal tada pagalvosiu,-atkirto ši.
Arijus nuaijuokė ir papurtęs galvą, išėjo su savo vaikų grupele iš rūbinės.
-Siūlyčiau tau persirengti. Nemanau, jog nori gauti pastabą,-sumurmėjo Sofija, viena iš moksliukių.
-Rūpinkis geriau savimi. Manimi pasirūpins mama,-šyptelėjo Amelija.
Suskambėjus skambučiui, visi patraukė link išėjimo. Šiandien jie ,,sportuos,, lauke. Bet žinoma dauguma sėdės, o kai kurie ieškos vietos krušimuisi. Visgi dvyliktokai.
Amelija pajutusi kažkieno rankas apsivijant jos liemenį, krūptelėjo iš išgąsčio. Išgirdusi skardų juoką, suprato, kad tai ir vėl Arijaus darbas. Amelija tyliai suurzgė. Jai buvo be galo pikta, jog Arijus turėjo didelę valdžią šioje mokykloje, tad pagal jį, visos merginos slysta jam po kojom. Bet Amelijai šlykštu darosi vos pamačius Arijaus pašaipią šypseną.
-Ko tau reikia iš manęs,- sumurmėjo ji.
-Norėjau paklausti, ar jūsų grupelė važiuos į Klaipėdą,-vis dar apkabinęs Ameliją musijuokė jis.
Amelija grubiai atsitraukė nuo Arijaus ir piktai stebėjo jo veidą.
-Tau tai neturėtų rūpėti. Merginų bus ir taip daug.
Jis vėl nusijuokė.
-O Frėja važiuos?
Amelija akimirkai sustingo. Ji vis dar pervirškino Arijaus uždautą klausimą ir vis dar negalėjo tuo patikėti. Frėja dar nespėjusi priprasti naujoje aplinkoje, jau spėjo susidraugauti su tokiu pavojingu žmogumi, kaip Arijus. Tai kas bus po mėnėsio? Ji bus kokios nors gaujos vadė?
-Tavo įsesėrė, jei nežinai tokios,-nusišypsojo Arijus.
-Tu tik pabandyk su ja kažją padaryti. Nurausiu viską, kas yra tavyje,-Amelija lėtai nusisukusi nuėjo į kitą stadijono galą ir laukė skambučio. Jai reikia surasti Frėją. Jai reikia laiku perspėti ją.
Pamokai pasibaigus, Amelija kuo greičiau nuskuodė į mokyklą ir pradėjo Frėjos paieškas. Buvo valgykloje, apėjo visą mokyklą, bet ir vėl nusivylė. Frėja tikriausiai sėdi kokiame nors kabinete laukdama pamokos. Amelija suprato, kad turės sužinoti Frėjos pamokų tvarkaraštį. Nes be šios žinios ji yra vos ne bejėgė.
Po pamokų Amelija lėtai žingsniavo mokyklos koridoriumi, galvodama, kaip neužgavus Frėjos paaiškinti, jog Arijus nėea toks geras žmogus.
Išėjusi iš mokyklos, Amelija ruošėsi skambinti Teo, kad galėtų pranešti, jog užsuks pas jį. Bet jai šį veiksmą teko atidėti vėliau.
Mokyklos kieme stovėjo Arijus ir Frėja.

-------
Aš buvau užmigus, tai jo:)
Kaip matot, aš visai ne tinginė, parašiau beveik 600 žodžių!
Tai rekordas šioje istorijoje
Paplokit man♥♥♥