Kupolas

77

SKARLET POZICIJA

Pramerkiau akis. Virš galvos buvo baltos lubos. Pasukau akis į šoną. Kampe stovėjo apvali balta kėdė. Visas kambarys, kuriame gulėjau, buvo baltas. Tik raudona rožė, buvusi kampe ant stalo, išsiskyrė iš tos baltybės. Pažvelgiau į savo ranką. Joje buvo įstatytas kateteris. Primerkiau akis, kol ištraukiau jį. Į kambarį įėjo Tristanas ir Metju su Sonata bei Mona. Jie šypsojosi ir žvelgė į mane.

-Ji nubudo,-nudžiugo Mona.

-Kur Konoras?-tariau tyliai, priėjus Tristanui.

-Jis saugus,-atsakė Tristanas ir paglostė mano plaukus.

-Turiu jį pamatyti,-kėliausi iš lovos, bet Tristanas mane paguldė atgal.

-Turi atsigauti.

-Jaučiuosi gerai,-toliau kėliausi.

-Skarlet, galėsi jį pamatyti vėliau,-laikė mane už pečių.

-Paleisk mane,-suurzgiau.

-Skarlet...

-Praleisk mane!-sušukau ir išlipau iš lovos.

Nuėjau prie durų, bet jas man užstojo atbėgęs Tristanas.

-Skarlet, turi ilsėtis.

-Traukis man iš kelio, Trisai!-surėkiau.

-Skarlet, prašau!

-Turiu pamatyti Konorą,-tariau griežtai ir patraukusi brolį nuo durų išėjau į kolidorių.

Apsidairiau. Kairėje pusėje išvydau lėtai einantį Konorą. Pamatęs mane jis, atrodo, atsiduso iš palengvėjimo. Skubėjau link vaikino.

-Skarlet, maniau, kad tu--

Tačiau neleidau jam užbaigti, nes jo žodžius nutraukiau bučiniu. Kūną apliejo šiluma. Atrodė, lyg būčiau gimusi iš naujo. Pilve, rodės, skraidė ne drugeliai, o jau šoko visas zoologijos sodas. Bet man tai patiko. Jaučiausi saugi, bet ne pažeidžiama. Jaučiausi... Mylima?

Lėtai atsitraukiau nuo vaikino.

-Žuvai,-užbaigė sakinį jis.

-Nepastebėjai, kad mes išsisukam nuo mirties?-tariau tyliai ir abu sukikenom.

-Nemirtingoji pora?-pakėlė vieną antakį ir nusišypsojo.

-Net mirtis mūsų nenori,-sušnabždėjau.

-Užtat aš noriu mūsų,-atsakė Konoras, prisitraukė mane už liemens ir šyptelėjo puse lūpų, kas padarė jį dar patrauklesnį.

-O kas, jei pasakyčiau, kad bučiniai mane pagydo?-staiga paklausė.

-Tuomet prie gydymo prisidėsiu ir aš,- sušnabždėjau, šyptelėjau ir vėl priglaudžiau lūpas prie jojo.

*PO 3 MĖNESIŲ*

Laukiau už operacinės durų. Žvelgiau į vieną tašką ant žemės.

-Jam viskas bus gerai,-Tristanas uždėjo ranką man ant peties,-Džordžui pavyks.

-Taip,-nusišypsojau ir pasisukau į ant sienos kabėjusį laikrodį, kuris mušė aštuntą valandą vakaro,-Jie ten jau septynias valandas,-tariau.

Tristanas prisėdo šalia. Staiga operacinės durys prasidarė. Pažvelgiau į jas. Tarpduryje, invalido vežimėlyje, sėdėjo Hanteris. Už jo buvo Džordžas.

-Nelaukėt?-staiga tarė Hanteris ir tyliai nusijuokė.

Pašokau nuo kėdės ir apkabinau brolį. Ėmiau bučiuoti jo skruostus, kaktą. Apsipyliau ašaromis. Tuomet pribėgau prie Džordžo ir apkabinau jį.

-Liksiu amžiams skolinga, Džordžai,-sušnabždėjau.

-Mes laisvi. Ir dar namuose,-suėmė mane už pečių ir atitraukė,-Atsilyginai su kaupu.

Šyptelėjau ir vėl jį apkabinau. Tuomet pabučiavau į skruostą.

-Hanteri?-išgirdau merginos balsą.

Atsisukau atgal. Kolidoriaus gale stovėjo Tina. Jos skruostais riedėjo ašaros.

-Hanteri,-ji pribėgo prie mano brolio ir apkabino jį.

-Labas ir tau,-sukikeno Hanteris ir apkabino merginą.

Hanteris dar nežino, kad Tina jį įsimylėjusi. Niekas nežino. Tina atsitraukė nuo Hanterio, nes jos telefonas nenustojo skambėti ir vis prašėsi pakeliamas.

-Hanteri,-pritūpiau prie brolio, kol Tina kalbėjo mobiliuoju,-Tau patinka Tina?

Hanteris pasimetė.

-Na... Ji simpatiška... Ir...

-Tuomet nelauk per ilgai. Nes tu jai labai rūpi,-sušnabždėjau,-Nelauk, broliuk,-patapšnojau jam per petį ir atsistojau.

-Mama,-baigusi kalbėti atsiduso Tina,-Nerimauja, kad per ilgai užtrukau,-pažvelgė į Hanterį,-Susitiksim vėliau. Sveik,-linktelėjo ir apsisukusi ėjo prie išėjimo.

-Ei, Tina!-pašaukė ją Hanteris. Ji atsisuko,-Gal vakare užeisi pas mus? Jei niekas neapvogė, turiu gerą filmą,-sukikeno

Tinos veidas nušvito.

-Su mielu noru,-atsakė ji,-Susitiksim vakare,-plačiai nusišypsojo, pakėlė į mane akis ir linktelėjusi nuėjo.

Po akimirkos atėjo Konoras. Jis nusišypsojo ir priėjo prie manęs.

-Hanteri, mačiau tavo panelę,-nusivaipė Konoras.

-Ji ne mano panelė,-nuleido akis Hanteris.

-Kol kas,-nusišypsojo Konoras ir prisitraukė mane už liemens,-Beje, sveikas sugrįžęs, drauguži,-nusišypsojo jis.

Hanteris šypsodamasis linktelėjo ir pasisuko į Tristaną bei Džordžą.

-Vaikinai, mums reikėtų eiti pasilinksminti. Vyriškai!

-Taip, pasilinksminti,-nusijuokė Džordžas ir pastūmė jo vėžimėlį į priekį,-Kol kas tavo linksmybes- tai poilsis ir vaistai,-nusijuokė.

Visi trys nuėjo link išėjimo. Žvelgiau į juos.

-Kodėl visos mano brolių merginos yra mano geriausios draugės?-papurčiau galvą.

Konoras nusijuokė ir žvelgėm į tolstančią trijulę.

Pagaliau. Po tiek praradimų man ėmė šypsotis laimė. Šypsojausi, žvelgdama į tolstantį Hanterį ir skambantį jo juoką. Konoras apėjo man iš nugaros ir apkabino. Jis priglaudė savo lūpas prie mano galvos ir žvelgė į tolį.

-Pagaliau mano gyvenime atsirado ir gerų dalykų,-sušnabždėjau.

-Po tamsos visada ateina šviesa,-tyliai atsakė jis.

______________________________

Dalis ne tokia, kokios tikėjausi, bet svarbu ji yra 😄

Kita dalis jau bus paskutinė. Gaila... 😖

Vertinkit šią dalį! Ačiū! ❤

-Gabija