Galimybė Laukti

Vienuolikta dalis

Amelija atsikėlė keliom valandom anksčiau nei reikėjo. Dar kartą patikrino, ar lagamine yra visi reikalingi daiktai. Ji labai laukė, kol jie išvyks į Klaipėdą. Buvo tiek daug girdėjusi apie tą vakarėlį, kad labai norėjo nuvažiuoti pati.
Vakar sužinojusi, jog užtruks ten ilgiau, nei dieną, Amelijai teko krautis visą lagaminą. Matyt jie užsibus iki rudens atostogų pabaigos. Apsistos Palangoje, kas yra tobula, nes galės nueiti prie jūros. Amelija be galo dievino gulėti prie jūros. Jai patikdavo tuo metu viskas; garsai, vaizdai, žmonės.
Viską galutinai suruošusi, Amelija norėjo užeiti pas Frėją. Bet nebuvo įsitikinusi,jog ji dar atsikėlusi. Tad Amelija kolkas nesiruošia gadinti Frėjai tų poros minučių miego. Paėmusi telefoną, parašė Teo žinutę, vildamasi, jog jis atsikėlęs. Dėja, Teo tikriausiai irgi miegojo. Žinoma, kas gi kelsis valanda anksčiau. Tuo labiau, kai žmogus jau antrą kartą ten važiuoja. O Amelija vis skaičiavo dienas, valandas iki šiandienos. Ji yra pasieuošusi išguventi visus nuotykius vakarėlyje, Palangoje. Ji nori pajusti tai, ką pajuto jos draugai. Iš jų pasakojimų, ši kelionė turėtų būti viena iš geriausių. Bet žinoma, ji nebus savotiškai tokia pati. Nebus Fel, Siuzė nebwdraugauja su Charliu, Amelija iš vis bus kaip iš kitos galaktikos.
Išgirdusi bildesį Frėjos kambaryje, Amelija nuskubėjo ten. Lėtai atidariusi jos kambario duris, vos nenusijuokė. Visa užsimiegojusi Frėja bandė ištraukti lagaminą iš spintos. Amelija padėjo jai.
-Jug sakiau, kad daiktus susikrautum vakar,-sukikeno Amelija.
Ji padėjo lagaminą ant žemės ir atsegė jį.
-Taip, žinoma,-sumurmėjo Frėja.
-Susidėk daug daiktų, nes būsim Palangoj. Ir matyt iki atostogų galo.
Frėja lėtai atsisuko į ją su laimės pilnomis akimis.
-Busim Palangoj?-sušnibždėjo ji.
Amelija prisiminė, jog išskyrus Vilniaus, Frėja nematė nieko. Nei jūros, nei kopų.
-Taip. Ir tikėkimės, jog būsime ir prie jūros,-nusijuojė Amelija,-aš nežinau, tau padėti sukrauti daiktus, ar sukrausi pati?
-Sukrausiu pati,-pasakė Frėja, paslinkdama mažą lagaminą link savo pusės.
Išeidama pro Frėjos kambario duris, mergina dar mestelėjo jai:
-Šįkart pusryčius suvalgyti teks, nes kelionei valgysi tik kornius.
Įėjusi į savo kambarį, Amelija telefone pamatė daug žinučių nuo Teo. Daugiausiai buvo panašių į: Amelijyte, negi tai kažkoks prankas? Tikiuosi, jog neužmigai belaukdama mano žinutės.
Nusijuokusi mergina atrašė jam.
Su Teo Amelija susirašinėjo tikrai ilgą laiką. Ir ne apie kelionę. Jie tiesiog žaidė tiesą/drąsą. Na, žinoma per žinutes ne daug drąsų užduosi, bet drąsiai galima buvo įsakyti Palangoje nupirkti arbūzą ir tvoti kažkam per galvą.
Supratusi, jog iki Teo atvažiavimo čia liko pusvalandis, Amelija nuskubėjo link virtuvės. Kadangi tėvų namuose jau nebuvo, ji turėjo pusryčius gamibti pati. Amelija nebuvo gera gamintoja, tad nerizikavo daryti kažką sunkesnio už sumuštinius. Greitai juos sutepusi, padėjo ant stalo ir pakvietė Frėją.
-Sumuštiniai, kaip originalu,-pavartė akis Frėja atsisėsdama ant kėdės.
-Nemanau, jog norėtum valgyti sudegusius blynus. Nebent turi noro pasigaminti juos pati.
Frėja tik gūžtelėjo pečiais.
-Saulutėj niekas nemokino mūsų gamint,tai tikriausiai geresnio maisto už sumuštinius nepasidaryčiau.
Merginos valgė sumuštinius tyloje. Pavalgiusios, atgabeno savo lagaminus prie durų ir laukė Teo.
-Važiuosime su Teo. Na, jeigu tu prieš, yra viena vieta Tito mašinoje. Bet tu jo nežinai, tad nemanau, kad ten būtų geriau,- gūžtelėjo pečiais Amelija.
-Nieko.
Suskambėjus durų skambučiui,Amelija jas atidarė, žinodama, jog tai Teo.
-Labas,-pasisveikino jis.
Frėja linktelėjo.
-Jūsų lagaminų netemsiu, nes įsivaizduoju, kokio sunkumo jie yra,-nusijuokė jis.
Merginoms užkėlus lagaminus į mašinos bagažinę, Teo pasakė joms, kur ir kada jie sustos.
-Klaipėdoj turėtumėm būti apie antrą, tai galėsim ten pavaikščiot truputį.
-Na, bet jei neišvažiuosime dabar, tai negalėsime pavaikščiot,-pavartė akis Amelija.
Ir štai jie pajuda.
Amelija pagaliau patirs tai, ką jos draugai patyrė prieš metus.

---
Buvo atimtas telas. Sori ok