Turėjo būti ne taip

2 dalis

Pavalgiusi kambaryje nunešu lėkštes žemyn, kuo tyliau, kad mama nespėtų riktelti jų išsiplauti, tačiau nespėju. Indaplovė kaip visada sugedus. Ten turbūt užsiveisęs pelėsis. Stoviu prie kriauklės ir žiaukčioju valydama makaronų likučius. Geriau nieko nevalgyčiau negu plaučiau lėkštes. Pagaliau baigusi gramdyti sūrį nuo lėkštės grįžtu į kambarį. Atsidariusi savo gyvenimo meilę - macbook kompiuterį darau tą patį ką visada : tumbrl ir vaizdo pokalbis geriausiai draugei.
- Aš miegojau... - apsimiegojusi, aiškiai nenoriai pakėlusi ragelį atsiliepia ji.
- Neįdomu man, visada tik miegi.
- Tu užknisi žinai tai? - užversdama į viršų apsimiegojusias akis žiovaudama ištaria.
- Aš irgi tave myliu, - pasakau sarkastiškai ir parodau vidurinį pirštą.                                       
Mūsų pokalbis apie nieką ir tuo pačiu viską kaip visada trunka iki tol kol užmiegam. Prieštai mama kelis kartus buvo užėjus atskaityt moralo kodėl nedarau namų darbų. Klausiau muzikos ir apsimečiau, kad negirdžiu, kaip visada kol išėjo. Maždaug pirmą nakties girdėjau kaip grįžo tėtis. Paslėpiau po kaldra telefoną kai jis įėjo į kambarį patikrinti ar miegu. Jis kelias sekundes pastovėjo prie durų ir išėjo. Keitė jau miega, jai ryt į pirmą pamoką. Man į ketvirtą, todėl leidžiu sau nueiti miegoti antrą, trečią. Greitai nebeturiu ką veikti telefone, todėl pasileidusi mėgstamiausią dainą stengiuosi užmigti. Gerą valandą vartausi kaip vikšras kol galiausiai randu patogią miego poziciją. Rodos nespėjau užmigt, o jau suskamba žadintuvas. Dar nesusivokdama erdvėje jį išjungiu. Sapnuoju devintą sapną kai susivokiu, kad eilinį kartą pramiegojau. Rimtai. Žadintuvai turėtų turėti mažas kojytes ir pradėję skambėti pabėgti. Turbūt tik tokiu atveju laiku išsiropščiau iš lovos. Vaikydamasi žadintuvą po visą kambarį. Nors pramiegojau matematiką nesiruošiu skubėti į sekančią pamoką. Nulaužusi dienyną kaip visada pasiteisinsiu n raides. Pasiemu telefoną nuo naktinio staliuko ir randu tris žinutes. Vieną nuo Keitės, kaip jai nuobodu mokykloj ir kokį karštą vaikiną matė šiandien stotelėj. Kitą nuo klasiokės Tėjos priekaštaujančios, kad ir vėl palikau ją mokykloj likimo valiai. Ir trečią nuo klasioko. Vis sako, kaip mane myli. Na, gaila aš jo ne. Atrašau Keitėi ir Tėjai ir ignoruoju Igno žinutę. Peržiūriu snapchat'o istoriją kaip ir kiekvieną rytą. Ji pilna nelaimingų veidų iš mokyklos. Nuspėjama. Galiausiai išsiropščiu iš lovos. Susidedu pamokas kelių likusių dalykų į kuriuos dar spėsiu. Išsivalau dantis ir perbraukiu šukom kelis kartus per plaukus. Nepraleidžiu daug laiko prie veidrodžio, nes dažytis nemoku ir tingiu. Pasidarau arbatos, kaip ir kiekvieną rytą nieko nevalgau, išgeriu vaistų nuo nervų kurie šiandien vėl bus gerokai sudirginti. Ir atsidusdama gailiausiai kiek tik pajėgiu užrakinu duris ir išeinu į mokyklą.                               Lauke turbūt šalčiau negu Antarktidoj. Ilgai ir nuobodžiai laukiu autobuso. Neatrašau į neivieną žinutę, nes nenoriu, kad vėliau tektų amputuoti nušalusius pirštus. Iš šalčio šokinėju nuo vienos kojos ant kitos, kol pamatau prieinantį vaikiną. Jis pasiūlo savo striukę. Aš būdama aš paklausiu ar jis durnas ir pažiūriu į jį geriausiu savo 'really nigga?' žvilgsniu. Jis nuo to nei kiek nesupyksta. Priešingai. Nusišypso taip, kad būtų galėjęs išgelbėti 'Titaniką' išlydydamas ledkalnį. Greičiausiai išraustu, kaip ponas Krabas iš 'Kempiniuko', bet kaltinu tuo šaltį. Nepajaučiau, kaip spoksau tuo pačiu ir į jį ir į nieką, kol jis ėmė mojuoti rankomis man prieš veidą. Šūdas, vėl atsijungiau. Susigėdau ir staigiai nuleidau žvilgsnį žemyn. Jis tik nusikvatojo savo ledą tirpdančia šypsena ir prisistatė ištiesdamas ranką.
- Gideonas. Kuo tu vardu?          Gideonas hmm.. Vardas toks pat gražus kaip ir veidas. Nedrasiai ištiesiau ranką visdar nesuprasdama kodėl toks vaikinas su manim kalba ir nekantraudama viską iškloti Keitėi. Greičiausiai vėl užsigalvojusi per ilgai laikydama jo ranką išlemenau :
- Kleire
- Malonu Kleire. Gražus vardas.
- Tavo irgi,- dar labiau pasimetusi ištariu.       
Tik dabar normaliai į jį pasižiūriu. Šviesiai rudi vėjo taršomi plaukai, žandikaulis toks aštrus, kad palietusi galėčiau įsipjauti. Ir visgi jaučiau nenumaldomą poreikį jį paliesti. Akys mėlynos, kaip vandenynas kuriame norėjau paskesti. Manau įsimylėjau. Na, įsimyliu kiekvieną gražų vaikiną gatvėje ir ta meilė praeina vos sutikus sekantį, bet šįkartą jaučiausi rimtai įklimpusi. Tuo pačiu norėjau būti ir jo glėbyje ir skęstančiame 'Titanike', nes buvau pažadėjusi sau niekada nebeįsimylėti, po to karto, kai buvau pažeminta vaikino kurį maniau mylinti. Bet čia kita istorija. Dabar viskas apie ką galėjau galvoti buvo haskio akių šeimininkas ir mano širdies pavergėjas Gideonas. Taip užsigalvojau, kad negirdėjau ką jis sakė toliau, kai pamačiau, kad atrodo nuliūdęs ir lipa į autobusą kuris veža mane į mokyklą...
- Palaukit!,- greitai susigriebiau, kad turiu suspėti į jį jei noriu dar šiandien spėti į mokyklą. Tos trys sekundės bėgant prie autobuso rodos  truko amžinybę ir atrodė, kaip scena iš filmo 'Matrix' kuomet prie pat durų slystelėjau ant ledo. Jau mačiau prieš akis prabėgantį gyvenimą kai mane sugriebė stiprios rankos ir įtraukė į autobuso vidų. Buvau nejuokais išsigandusi ir to net nejausdama įkritau iškelbėtojui į glėbį. Jis net nebandė manęs nustumti. Pakėlusi akis aukštyn pamačiau, kad mano išgelbėtojas ne kas kitas kaip Gideonas ir jis šypsojosi savo tirpdančia šypsena iš aukštai žiūrėdamas į mane, stipriai laikydamas glėbyje, nei neketindamas paleisti.         Išraudau ir išsilaisvinau iš jo glėbio. Sumurmėjau ačiū ir likau stovėti atsitraukusi, įbedusi žvilgsnį į žemę.
- Kleire.. - sumišęs ištarė jis.        Aš tik pakėliau galvą ir klausiamu žvilgsniu pažvelgiau į jį.
- Turiu išlipti sekančioj stotelėj.. Ar galėčiau gauti tavo numerį? - nedrasiai paklausė jis ištiesdamas savo naujausią iphone telefoną.Mano širdis rodos padarė dvigubą salto. Drebančiomis rankomis paėmiau jo telefoną ir stengdamasi nieko neparodyti suvedžiau savo numerį. Jis padėkojo, greitai apkabino mane ir išlipo, man nespėjus nieko pasakyti. Dar ilgai ant savęs jaučiau nuostabų jo kvepalų aromatą.Atsikvošėjusi, visdar galvodama, kad tai sapnas, greitai parašiau Keitėi. Ji kone pasiuto, kai pasakiau, kad detalės bus vakare. Mėgstu ją erzinti. Privažiavau savo stotelę. Išlipau ir neskubėdama nuėjau į mokyklą. Vos palietusi mokyklos duris išgirdau skambutį. Liko dvi pamokos. Pasidėjusi striukę spintelėje nuėjau iki biologijos kabineto. Visiškai negalėjau susikaupti. Stebėjau telefono ekraną vildamasi, kad jis užsidegs. Bet jo ekranas liko juodas. Nusivylusi bandžiau įsiklausyti į tai ką kalba mokytoja, bet veltui. Likus dviem minutėm iki pamokos galo telefonas suvibravo. Širdis nusirito į kulnus, bet tada pakilo atgal aukštyn, kai pamačiau, kad ten tik beviltiškai mane įsimylėjęs klasiokas pasiūlė nueiti picos po pamokų. Greitai atrašiau, kad turiu planų ir įsimečiau telefoną į kuprinę.