Galimybė Laukti

Penkiolikta dalis

Amelijai ištuštinus vienkartinę stiklinę pajautė kažkieno rankas ant liemens. Ji krūptelėjo. Norėjo tvoti tam žmogui į veidą, bet išgirdo pažįstamo žmogaus balsą.
-Čia tik meškiukas Tedis,-sumalė Teo.
-Oh, meškiuk, aš ne lova, miegamieji antrame aukštė,-Amelija sumurmėjo.
Ji atsisuko į Teo pusę ir atsitraukė nuo jo.
-Tu smirdi,-užsidengė nosį mergina.
-Tai kalta dęgtinė, ne aš,-nuo tokio Teo riksmo Amelija net krūptelėjo.
-Jėzau, nerėk, man ir myzikos užtenka.
Kažkaip atsitraukus nuo gana girto Teo, Amelija patraukė į lauką. Jai jau buvo bloga nuo garsios muzikos ir nepakenčiamo kvapo, kuris tvyrojo visur. O dar visur pilna alkoholio balų ir užmigusių žmonių. Amelija irgi buvo šiek tiek apgirtusi, bet dar galėjo justi tą dalelę sveiko proto. Pamačiusi šėšėlį šalia jos, atsisuko į tą pusę. Ten stovėjo Faustas.
-Čia nuobodu. Važiuojam kažkur,-tarė jis atsisėdęs.
Amelija pradėjo juoktis.
-Nemanau, jog laikraščiuose atsirastų rubrika apie išprievartautą ir miške sudegintą merginą.
Faustas taip pat prunkštelėjo.
-Gerai. Miškas atkrenta. Bet yra dar daugelis vietų, kur galėtume nuvažiuoti.
-Tu nori pasinaudoti girta manimi?-Amelija su menka šypsena atsisuko į Faustą.
-Na, gal,- plati šypsena atsirado ant Fausto veido.
-Gal?
-Na, žinai, realiame gyvenime tu mane greičiausiai priplaktum su plaktuvu vos pasakius ,,skanaus". O dėl alkoholio viskas kitaip.
Amelija tyliai sukikeno.
-Turiu laiko iki ketvirtos.
-Hmmm, pasakyk savo draugams, jog grįši pati? Dabar yra pusė trijų, tai mažai laiko turime.
-Arba tiesiog parašysiu žinutę,- Amelija ištraukusi telefoną iš galinės kelnių kišenės surinko Zoe numerį.
-Manai, pamatys tą žinutę?-nusijuokė Faustas.
-Jų problemos,-sukikeno mergina.
-Gerai. Tuomet eime.
Atsistoję patraukė link Fausto mašinos. Įsėdusi Amelija sunerimo.
-O tu pakankamai blaivus,kad vairuotum?
-Koks skirtumas,- nusijuokė Faustas.
Amelija atsiduso.
-Gavęs baudos kvitą mokėsi tu. Aš dar bedarbė.
-Būtinai,-jis pavartė akis.
-O kur mes važiuojam?-susidomėjo Amelija.
-Aš asmeniškai alkanas, tai važiuojam į maką. Po to galėsim nuvažiuoti dar kažkur. Nes grįšti ten nėra tikslo.
-Puiku,-sušnabždėjo Amelija.
Ji taip pat buvo išalkusi, tad laukė to momento, kai ji pamatysianti kavinės ženklą. Įvažavę į kavinės mašinų aikštelę, pastatė savo transportą.
-Nori valgyti restorane, ar mašinėlėje?-paklausė Faustas ieškodamas piniginės.
-Oh, pamiršau, jog mūsų rajoninė užkandinė vadinama restoranu,-nusivaipė Amelija,-tai gal romantiškai panakčiaukime restorane.
-Su mielu noru,-sukikeno Faustas.
Išlipę iš mašinos patraukė restorano link. Kadangi jokių pašalinių žmonių nebuvo, savo maistą gavo greitai. Sėdėjimo vietą pasirinko prie lango.
-Skanaus,-tarė Faustas.
-Šį žodį iš tavęs girdžiu jau antrąkart,-sumurmėjo Amelija.
Faustas plačiai išsišiepė. Amelija atidarė pakuotę su jos mėsainio ir paėnusi jį į rankas, atsikando.
-Dabar supratau, jog šis dalykas yra skanesnis už mano mamos kotletus,-nusijuokė Amelija.
-Tada tavo mamos kotletai turėtų būti labai persūdyti ir neoškepę iki galo,-pasakė Faustas.
-Panašiai ir yra,-linktelėjo galva mergina.
Suvalgę savo naktipiečius, patraukė link mašinos. Faustas įleidęs Ameliją, atsisėdo ir pats.
-Aš nežinau, kur dabar nori važiuot. Galim prie jūros, arba...
-Man tinka ir jūra,-pertraukė jį Amelija.
-Puiku,-linktelėjo Faustas ir pajudėjo iš vietos.
-Tai ne per daug romantiška?-nusijuokė Amelija.
-Kas?-pasimetė Faustas.
-Visa tai.
Pagalvokime, ką daro naktį eilinės porelės,-susimastę Faustas,-pilstosi ant savęs tekilos ir krušasi. Tad manau, kad visa tai yra visiškai normalu.
-Puiku tada,-sumurmėjo Amelija.
Ji patogiau įsitaisė kėdėję ir atrėmę galvą į lango stiklą. Ji tiesiog reikalavo miego, bet stengėsi išsilaikyti be jo iš paskutiniųjų. Deja, pusiaukelėje link jūros, Amelija užmigo.

---

Bum bam bim. Su skaudančiu pilvu parašyta dalis. Į sveikatą.