Mylėsiu Tave Amžinai

12 DALIS

"Gal norėtum vakare pasivažinėti?

"O nemanai, kad geriau būtų pasivaikščioti? :)"

"Duotum ranką?"

"Dar klausi"

"Bet mašinoj irgi galima susikibt rankom"

"Vis tiek rasi kaip išsisukti iš padėties. Gerai. Kur važiuosime?"

"Noriu Tave nusivežti į kelias savo mėgstamiausias vietas, kur kartais nuvažiuoju. Pasiimsiu Tave 19:30. Bučkis, širdele"

"Gerai, tada ir pasimatysime."

Nors ir pradėjau juo tikėti, bet nelabai dar galiu leisti jam mane kažkur vežti. Tikriausiai dėl to, kad esu prisiklausiusi begalę istorijų, kai merginas nusiveža į mišką, ten išprievartauja, o po to dar galbūt net ir nužudo. Nuo šios minties mane tik nupurtė. Na jei kas, žinosiu, kaip apsiginti, kadaise, kai tėtis dar gyveno kartu su mumis, metus laiko kartu su juo vaikščiojau į sporto salę, ten treneris mane pamokė, kaip reiktų apsiginti, jeigu mane kažkas užsipultų. Per metus gana gerai išmokau visus triukus, taigi manau, kad man pavyktų apsiginti pačiai.
Septintą valandą jau pradėjau ruoštis. Kadangi vakaras šaltas, užsidėjau juodus plėšytus per kelius džinsus, savo mėgstamiausią pilką palaidinę siaurėjančia ties liemeniu ir vėl platėjančią, žemakulnius batelius. Stovėdama prie veidrodžio bandžiau apsispręsti: ar susigarbanoti, ar išsitiesinti plaukus. Vis dėl to aš juos išsitiesinau ir priekines patrumpintas sruogas sukėliau į viršų ir gale susegiau juodais segtukais.
Pasirodo Tomas yra labai punktualus. Tikėjausi, kad bent šiek tiek vėluos, nes pati nelabai spėjau susiruošti, taigi jam teko truputį manęs palaukti. Kai išėjau iš namų, mano vaikinui atvipo žandikaulis.
- Tai bent atrodai. Palyginus, kaip atrodei šiandien ryte ir, kaip atrodai dabar, galėčiau pasakyti, jog esi vaikštanti bomba.
- Laikas tiksi, jeigu tuoj pat neįsėsime į mašiną, bomba sprogs ir abu mirsime. - Jis man atidarė mašinos dureles. Pirmą kartą atsisėdau į tą BMW, kurią pati svajojau turėti. Šviesus odinis salonas, tamsoje čia viskas švietė.
- Gal nori įsijungti savo muzikos ar pasimėgausime maniške? - paklausė, paėmęs mano ranką ir glausdamas ją švelniai sau prie lūpų.
- Kolkas paklausykime tavo muzikos, įdomu būtų sužinoti ar čia taip pat mūsų skoniai sutampa, - nusišypsojau.
Kol išvažinėjome iš mano kiemo, Tomas įjungė savo muziką ir bandė ieškoti kažkokios dainos. Mašinos kolonėlėse pasigirdo viena iš mano mėgstamiausių dainų. "Chasing The Storms", jos be perstojo klausau jau visą mėnesį. Pats tas ypač, kai važiuoji kur nors toli ir gali ją įsijungti visu garsu. Tomas paspaudė greičio pedalą ir jaučiau kaip mes greitėjame. Jis mėgsta greitį, adrenalinas užplūdo mano kraują, norėjau, kad nesustotume, jog lėktume visu greičiu. Jis paėmė mano ranką ir ją stipriai suspaudė. Aš užsimerkiau ir mintyse kartojau dainos žodžius. Tai daug maloniau už paprastą pasivaikščiojimą.
- Juk sakiau, kad važiavimas mašina visada yra geresnis pasirinkimas, nei ėjimas pėsčiomis, - pasakė jis kiek pritildęs muziką, kad nereikėtų jos bandyti perrėkti. Aš tik linktelėjau galvą ir pagarsinau muziką, kadangi dabar pradėjo groti "Let You Go", nenorėjau gadinti akimirkos dabar šnekėdama niekus, kad ėjimas pėsčiomis yra prasta idėja.
Nežinojau, kur jis mane veža. Ir dabar man tai buvo nesvarbu. Aš jaučiausi laiminga, kad esu šalia jo, jog galiu laikyti jo ranką ir jausti tą šilumą, kurią jaučiau, kai jis pirmą kartą paėmė mane už rankos. Greitis. Muzika. Jis. Visa, ko man dabar reikėjo.