Buvo eilinis rytas.
Mane pažadino žadintuvo vibracija šeštą ryto.
Na ka,Diana,nauja diena,reikia keltis ir ruoštis mokyklai.Pradėjau savo ryto rutiną...
Nusiprausiau,išsivaliau dantis,truputį pasidažiau ir nuėjau prie spintos.
Aš stoviu prieš ją ir žiūriu galvodama ką man čia apsivilkus...
Spinta pilna prikimšta rūbų,bet aš vistiek neturiu ka apsivilkti.
Staiga pamačiau savo mėgstamiausią raudoną suknelę,kuri vos uždengia užpakaliuką.Aš ją apsivilkau,išsileidau plaukus ir užsidėjau savo rudonus aukštakulnius.
Pagalvojau; Ačiū Dievui kad pas mus uniformų nėra.
Pasiėmiau taše ir išėjau.
Neskubėjau,nes iki skambučio buvo like dar keturiasdešimt minučių.
Ėjau gatve ir staiga motociklininkas sušuko:
-Ei tu,gražiuole,su raudona suknele!
Aš atsisukau ir nusišypsojau...
-Taip tu,-šuktelėjo jis,tada nusiėmė šaulmą ir vos neištirpau.
Toks pupuliukas.
Tamsiai rudos akys,juodi plaukai,jo kūno įdegis,raumenys,presas....
Ak............
Viskas kartu taip tinka, o balsas, toks svaiginantis.
Jo vardas Luis
Manau įsimilėjau....
Praėjo keletas sekundžių jis į mane visdar žiūri su savo tirpdančiomis akimis,ir spindinčia šypsena....
Aš pažvelgiau į laikrodį ir supanikavau dabar po aštuonių dvi,ir pradėjau spartint žingsnį nors nenorėjau daugiau atsitraukt nuo paslaptingajo vaikino.
Jis staigiai privažiavo su savo motociklu ir pasisiūlė pavešt iki mokyklos....
Aš sutikau,tai buvo taip gera,aš sedėjau ant JO motociklo ir apsikabinusi būtent JĮ
O kai jis mane nuveže į mokyklą...
Laukite tesinio
