Galimybė Laukti

Devyniolikta dalis

Amelija pajutusi šiokį tokį šaltį, atsikėlė. Ji lėtai atsisėdo mašinos kėdėje vis dar iki galo nesuprasdama, kodėl ji ne su kitais poilsio namuose. Tikriausiai nepasakė Faustui adreso. Bet tada suprato, jog ir pati jo nežino. Ji lėtai atsiduso. Nusiuntė Teo žinute su prašymu atsiųsti poilsio namų adreso. Netrukus gavo žinutę nuo Teo su adresu, pranešimu, jog jie jau kelyje ir jam pasidarė įdomu, kur Amelija gra dabar. Mergina nesiruošė jam nieko atrašinėti, nes gavo pranešimą,jog jos sąskaitos likutis yra nepakankamas. Susipratusi, jog mašinoje yra viena, išlipo iš jos. Jie buvo sustoję prie degalinės. Amelija pastebėjo Faustą atsirėmusį į medį bei rūkantį cigaretę.
-Mes čia stovėjom ilgai?-paklausė mergina.
-Pakankamai,-šyptelėjo Faustas.
-Man įdomu, šiame pasaulyje yra nerūkančių vaikinų?-Amelija pakėlė akis į dangų.
-Hmm, ne,-nusijuokė vaikinas.
-Tai pastebėjau.
-Huh, aš vieną pakelį kas šešis mėnesius perku. Liko paskutinė, tai sunaudojau,-gūžtelėjo pečiais jis.
Amelija nenorėjo daugiau apie tai kalbėti, tad stengėsi pakeisti temą.
-Aš gavau adresą, tai gali nuvežt mane.
-Gerai,-linktelėjęs, nuėjo į mašiną.
Amelija eidama paskui jį, nužvelgė Fausto išvaizdą. Jo kaštoniniai plaukai buvo lengvai suvelti, pilki marškiniai be galo derėjo su šviesiais plėšytais džinsai. Jiems įsėdus į mašiną, Faustas įdavė Amelijai navigaciją, liepdamas suvesti adresą. Viską atlikusi, paleido prietaisą ir grąžino Faustui.
-O tu bandei?-Faustas trumpam atsisuko į Amelijos pusę.
-Ką?-nesuprato ji.
-Rukyt,-pavartė akis Faustas.
-Oh. Na, jo. Ir ne kartą. Buvo laikotarpis, kai rūkiau, bet mama rado ant stalo pakelį cigarečių, tai iki šiol lyg pro lūpą žvelgia į mane,-gūžtelėjo pečiais mergina.
-Nieko, sulauksi pilnametystės, tai...
-Man aštoniolika,-pertraukė jį Amelija.
-Oh,-nusijuokė Faustas,-mamytės numylėtinė.
-Hei, aš taupau butui,-pamosikavo rankomis.
-Žmogau, centų nepriminėja,-vis dar kikeno Faustas.
Amelija dramatiškai numojo ranka.
-Kurgi čia susišnekėsi su kaimu,-prunkštelėjo ji.
Faustas papurtė galvą nusijuokdamas.
Pasirodo kelias buvo gana trumpas.
-Mes susitiksime kažkada?-paklausė Faustas, išjungdamas variklį.
-Gal. Štai mano numeris,-ištiesė ant lapelio užrašytą jos numerį.
-Puiku,- šyptelėjo Faustas.
-Ate.
-Iki.
Amelija išlipo iš Fausto mašinis ir įėjo į poilsio namus. Jai be galo patiko praleistas laikas su jai nepažįstamu vaikinu. Ji vylėsi, jog Faustas jai parašys, bet labiausiai norėjo sužinoti, kur jis gyvena. Tikisi, jog Vilniuje, nes vakarėlyje slankiojo tiktai vienetai žmonių iš kitų miestų, nei Vilnius ar Klaipėda.
Įėjusi į kambarį, kuriame be jos gyveno dar Denisė, Frėja ir Maria, išvydo visą draugiją.
-Jėzau, atrodai kaip po gero krušimosi,-susiėmė už širdies Titas.
Amelija pavartė akis.
-Nesikrušau aš.
-Neparsiduodi, ane?-pakilnojo antakius vaikinas.
-Greičiau parsiduosiu maistui, nei žmogui,-pavartė akis Amelija.
Eidama link savo lovos, Amelija pagriebė iš Zoe sausainių pakelį. Už atsaką gavo tik garsų ,,Gražink mano ėdalą, kale". Mergina buvo be galo alkana, tad ruošėsi visą pakelį ir suvalgyti. Atsigulusi į lovą, atidarė savo maisto pakuotę ir pradėjo valgyti.
-Man atrodo, aš kuprinėj turiu bananą,- pasakė Denė.
-Ar mes galim jį surūkyt?- Charlis paklausė, prisimindamas pomidorų rūkimą prieš metus. Titas, nesulaukęs atsako, paėmė Denisės kuprinę ir ištraukė iš ten bananą. Vaikinai kvatodami nuėjo į savo kambarį, taip suteikdami daugiau vietos merginoms.
-Kas jis toks?-paklausė Zoe atsisukdama į Ameliją.
Ji matyt labai norėjo sužinoti, kokį vaikiną Amelija sutiko.
-Faustas,-plačiai nusišypsojo mergina.
Zoe lėtai palinkčiojo galva.
-Pažįstu vieną,-gūžtelėjo pečiais ji,- Arijaus brolis.
-Faustų daug pasaulyj,-Amelija su pilna sausainių burna ištarė,-ir aš nežinau, ar jis Vilnietis.
-Tu durnė,-pliaukštelėjo sau per kaktą Zoe,- nebent norėsi po to susirašinėti su juo meilės laiškais.
-Man užteko tiesiog pavalgyt su juo make,- sukikeno mergina.
-Uh, jis neromantiškas,-susiraukė Maria.
-Aš kaip tik džiaugiuosi, kad vos per pirmą valandą pažinties neišgirdau panašių žodžių į ,,zuikelį, meškiuk".
-Telefoną jo turi bent jau?-atsiduso Zoe.
-Panašiai,-linktelėjo Amelija,- aš jam daviau savo.
Zoe įnirtingai pradėjo ploti.
-Puiku, mergyt. Bent tiek sugebėjai padaryt.
-O mes nesiruošiame prie jūros?-pasimuistė Frėja.
-Taip!-sušuko Denisė,-renkimės ir einam.
-Ir ištraukiam vaikinus iš laboratorijos,- pataisė ją Zoe nusišypsodama.

----

Bum hum bum čž bum.
Nauja dalelė.